Šiame tekste noriu Jums papasakoti apie labai įdomų dalyką – paradoksaliąją intenciją. Tai iš tiesų yra labai įdomi psichoterapinė technika, kuri yra labai puikiai praktiškai pritaikoma. Nors apie paradoksaliąją intenciją dar nieko nežinojau, pasirodo, pats ją naudodavau to net nesuvokdamas. Naudodavau ją, kai būdavo sunku užmigti, o dabar ir dar ir įvairiais kitais atvejais. Taigi, kas yra toji paradoksalioji intencija arba paradoksalusis ketinimas? Apie viską nuo pradžių.
Paradoksalioji intencija arba paradoksalusis ketinimas (čia jau turbūt labiau sulietuvintas variantas, bet man patinka sakyti paradoksalioji intencija) yra psichoterapinė technika, kurią plačiai taiko biheivioristinės ar kognityvinės pakraipos psichoterapeutai, tačiau ją pirmasis dar 3-iajame XX a. dešimtmetyje išplėtojo logoterapijos kūrėjas, neurologas ir psichiatras Viktoras Franklis, apie kurį jau esu rašęs savo tinklaraštyje. Daug neišsiplėčiant apie patį Franklį, jis buvo gydytojas, kuris Antrojo pasaulinio karo metais pakliuvo į Aušvico koncentracijos stovyklą, ją išgyveno, grįžo į Vieną ir sėkmingai taikė savo sukurtą psichoterapijos formą, kurią pavadino logoterapija.
Iš esmės jo sukurtos logoterapijos nuostatos jam ir padėjo išgyventi koncentracijos stovykloje. Bet grįžkime prie paradoksaliosios intencijos. Iš paties pavadinimo matome, kad šio veiksmo praktikavime turi būti paradoksas, o paradoksas yra tame, kad ši psichoterapinė technika paremta tuo, kad klientas turi specialiai bandyti sukelti/norėti/padaryti tai, ko bijo, dėl ko nerimauja, tai, ko vengia.
Tarkime, kad žmogų labai muša prakaitas, kai jis kalba viešai ir jam baisu, kad jis labai prakaituos. Paradoksalioji intencija galėtų būti tokia: „na dabar tai taip priprakaituosiu, kad visi buvę kartai nublanks“. Iš šito pavyzdžio matome 2 paradoksaliosios intencijos aspektus: 1) įvardijamą paradoksalų ketinimą (šiuo atveju, žmogus nerimauja, kad prakaituos, bet bando pasakyti, kad prakaituos dar daugiau) ir 2) humoro aspektą (paradoksali intencija turi būti juokinga, absurdiška, ironiška). Pats Franklis labai pabrėžė humoro svarbą paradoksaliosios intencijos formulavimui.
Antras pavyzdys: tarkime žmogų kokioje nors specifinėje situacijoje ištinka panikos atakos (kalbant viešai, skrendant lėktuvu ar pan.) ir jis tuomet bijo ir vengia atlikti tą veiksmą, nes bijo galinčios pasikartoti panikos atakos. Kaip galima būtų formuluoti paradoksaliąją intenciją? Pavyzdžiui: „dabar kalbėdamas pizda kaip užpanikuosiu, gal net laimėsiu pasaulio panikos taurę“. Paradoksalaus ketinimo variacijų gali būti daug, tačiau svarbiausia nepamiršti abiejų punktų – tiek paradoksalumo, tiek humoro.
Kai man būdavo sunku užmigti, aš kažkaip intuityviai sugalvojau, kad galėčiau bandyti specialiai neužmigti kuo ilgiau ir tai galbūt padės užmigti. Taip ir nutikdavo – tik pradėdavau nebegalvoti apie tai, kaip užmigti ir bandydavau neužmigti, miegas kaip mat nublokšdavo mane į sapnų pasaulį. Įdomiausia, kad tai darydavau visiškai nesuvokdamas, kad tai yra vienas iš paradoksaliosios intencijos pavyzdžių, kuris plačiai taikomas JAV padėti klientams/pacientams, kuriems sunku užmigti.
Kaip veikia ir kuo grindžiama ši technika? Yra keli aspektai: pirmiausia, humoras padeda atitolinti distanciją nuo pačios baimės ar nerimo. Bandymas specialiai sukelti tai, ko bijoma, leidžia geriau įsisąmoninti pačią baimę ir parodyti sau, kad tu supranti, kad bijai ar nerimauji. Taip pat ši technika veikia ir per atvirkštinį efektą ta prasme, kad kartais kai mes labai nerimaujame ar vengiame kažko, tas vengimas pačią problemą tik pagilina, o bandymas „eiti“ į problemą, gali ją susilpninti.
Turiu pripažinti, kad tiek Lietuvoje, tiek užsienyje (bent jau kai kuriose aplinkose) šią techniką žino ne itin daug specialistų. Nors dar nebuvau skaitęs Franklio raštų, apie šią techniką jau žinojau ir visada svarsčiau, kad ji galėtų būti sėkmingai panaudojama sporto psichologijoje, todėl, kai lankiausi tarptautinėje sporto psichologijos konferencijoje Varšuvoje, per diskusiją psichologams pristačiau šią techniką, bet, panašu, kad absoliuti dauguma auditorijoje buvusių specialistų ją girdėjo pirmą kartą. Buvau nustebęs.
Tuomet suabejojau, kad galbūt ji ir ne tokia pritaikoma sporte, kad galbūt čia tik mano išsigalvojimas, bet savo tikėjimo šia technika neapleidau. Jau vėliau, skaitydamas Franklio knygas, aptikau vieną skyrių, kuris vadinosi „Apie sporto antropologiją“ ir jame Franklis svarstė galimybes, kad ši technika turėtų būti labai sėkmingai pritaikoma ir sporto srityje. Nudžiugau, supratęs, kad mūsų mintys sutapo.
Kaip teigia pats Franklis, paradoksalioji intencija gali būti pritaikoma labai plačiam spektrui sunkumų: baimėms, nerimui, mikčiojimui, impotencijai, kitoms seksualinėms problemoms, nemigai ir dar daugelyje sričių. Tikiuosi, kad pradžią susipažinimui daviau, o jei norėsiti rasti daugiau pavyzdžių, kaip paradoksalioji intencija taikoma praktikoje, rekomenduočiau paskaityti vieną kitą Viktoro Franklio knygą, kurių nemažai yra išversta į lietuvių kalbą arba tiesiog įvedus internete angliškai paradoxical intention examples.
Šaltiniai:
Frankl, V. E. (1975). Paradoxical intention and dereflection. Psychotherapy: Theory, Research & Practice, 12(3), 226. DOI: http://dx.doi.org/10.1037/h0086434