Tikriausiai kada nors esate sutikę žmogų, kuris buvo labai savarankiškas, nesikliovė jokia pagalba ir atrodė labai nepriklausomas. Galbūt jis toks ir buvo. O galbūt susidūrėte su hipernepriklausomu žmogumi. Šis tekstas bus apie žmonės, kurių didžiulės nepriklausomybės siekis jiems kelia daug sunkumų.
Hipernepriklausomybė yra apibrėžiama kaip perteklinė savarankiškumo forma, atmetanti išorinę paramą, dažnai kylanti kaip psichologinis gynybos mechanizmas. Tokie žmonės linkę kliautis beveik išskirtinai tik savimi, kas gali sukurti labai savarankiško, autonomiško, nuo nieko nepriklausomo ir psichologiškai tvirto žmogaus įspūdį. Kai kurie psichologai tai sieja ir su vakarų kultūroja vis labiau įsivyraujančiu individualumo kultu. Vis dėlto, šis elgesys paprastai siejamas su psichologine trauma ir stipria baime patirti nusivylimą ar būti atstumtam. Tad šis tekstas ir bus apie tai: kas, kaip ir kodėl nori būti hipernepriklausomi ir kokios to pasekmės?
Šio bruožo nereikėtų įsivaizduoti kaip tokio, kuris yra arba nėra. Tai labiau spektras, kuriame vieni žmonės turi didesnį polinkį į hipernepriklausomybę ir jai būdingą elgesį, kas gali būti ir kraštutiniai pavyzdžiai. Kiti turi ne tokį radikalų santykį su šia tema, todėl sunkumai iškyla tik specifinėse situacijose.
Kodėl tai siejama su psichologine trauma?
Pastebima, kad dažnai žmonės, kuriems būdinga hipernepriklausomybė, vaikystėje patyrė nemažai nusivylimų, kurie sekė iš neatlieptų emocinių ir/ar fizinių poreikių, kas suformavo tam tikrą lūkestį apie kitus, kurį būtų galima apibrėžti taip: kitas yra nepatikimas. Nors ši gynyba suaugusiam žmogui gali kelti nemažai sunkumų, vaikystėje ir paauglystėje ši gynyba puikiai pasitarnauja saugant nuo nusivylimo ir sukuriant kontrolės jausmą, kad dalykai priklauso nuo manęs. Aš galiu pats, man nereikia kito. Dalinai tai prisideda ir prie teigiamų dalykų kaip kad savarankiškumo atsiradimo.
O gal tai tiesiog autonomija?
Kas čia blogo būti nepriklausomu? Juk žmogus, būdamas gyvūnas, kuris nuo gimimo yra ilgiausiai iš visų priklausomas nuo kitų, turėtų kuo labiau tapti nepriklausomas. Tikrai taip. Gebėti būti autonomiškam ir savarankiškam yra be galo svarbu. Autonomija yra labai svarbi ir net būtina žmogaus suaugystės ir brandos sąlyga, o kartu tai ir vienas iš pamatinių poreikių, kurį pažeidus, žmogus priešinsis.
Nors savarankiškumas yra vienas iš brandos aspektų, šiuolaikiniai psichologiniai tyrimai rodo, kad hipernepriklausomybė yra panašesnė ne į tiesiog autonomijos siekį, o į gynybos mechanizmą, saugantį nuo pažeidžiamumo. Hipernepriklausomybė kaip tendencija dažnai eina kartu su artumo vengimu santykyje, vengiančio tipo prieraišumu, o taip pat su internalizuotu gėdos jausmu. Hipernepriklausomas žmogus gali eiti į artimą ryšį tik iki tam tikro atskaitos taško, nuo kurio gali pasidaryti pernelyg nesaugu dėl to, kad kitas man taps svarbus, o tai reiškia aš nebebūsiu toks nepriklausomas.
Nors minėjome, kad tokiems žmonėms nereikia kito, tačiau tai nereiškia, kad jie nenori ryšio ir artumo. Jie to irgi tikrai nori, tačiau juos tai ir traukia, ir gąsdina. Artimas santykis kuria tam tikrą priklausomybę, dėl ko artumas gali atrodyti kaip grėsmė, o tai gali trukdyti kurti prasmingus ryšius. Tad galima būtų sakyti, kad vyksta nuolatinė kova tarp prigimtinio žmogaus siekio eiti į ryšį ir įsitikinimo, kad „man nieko nereikia“. Savo psichoterapinio darbo patirtimi su klientais galiu patvirtinti, kad minėti sunkumai iškyla būtent tada, kai atsiranda poreikis pasikliauti kitu ar būti prieš kitą pažeidžiamu, kas gali skatinti vengimą, uždarumą, o kartais net radikalų atsitraukimą ar pabėgimą.
Dažnai pasikartojantis gėdos jausmas byloja apie sunkumą priimti pagyrymus ir pozityvų grįžtamąjį ryšį, nes vidinis kritikuojantis balsas randa argumentų, kodėl išgirsti pozityvūs dalykai yra netikri, apgaulingi ar pasakyti nenuoširdžiai.
Klausimai, kurie gali padėti įsivertinti ar man šis polinkis būdingas
- Ar atsisakau prašyti pagalbos net tada, kai akivaizdžiai nebesusitvarkau su krūviu?
- Ar kitų žmonių poreikį kitiems (priklausomybę) vertinu kaip silpnumo ar ydingumo ženklą?
- Ar laikausi emocinio atstumo nuo žmonių, kad išvengčiau priklausomybės „pavojaus“?
- Ar jaučiu poreikį laikyti savo mintis ir jausmus paslaptyje, kad jausčiausi saugus?
- Ar dažnai patiriu lėtinį stresą ar perdegimą, nes nesugebu deleguoti užduočių kitiems, nes kitais nelabai pasitikiu?
Tai nėra standartizuotas psichologinis testas, tai tiesiog klausimai, kuriuos galima užduoti sau siekiant suprasti, ar aš esu linkęs į per didelį nepriklausomybės nuo kitų siekį. Jeigu į daugumą klausimų atsakėte teigiamai, gali būti, kad jums šis sunkumas irgi yra būdingas.
Išėjimas iš hipernepriklausomybės yra ne savo autonomijos atsisakymas, o gebėjimas ryšyje su kitais rasti ne tik tai, kas kelia grėsmę mano autonomijai, bet ir mokymasis atrasti, kas sako, kad šitas ryšys yra saugus, patikimas. Kad tai yra ryšys, kuriame galiu patirti artumą, tyrinėti, o tai, kad mane ryšyje kažkas nuvylė, nereiškia, kad manęs nemėgsta ar mane atmeta. Kartu svarbu didinti gebėjimą išgyventi nemalonius jausmus. Žinoma, kad būnant ryšyje su kitu mes kažkuo galime nusivilti, bet ar tas nusivylimas tikrai yra toks nepakeliamas jausmas?
You must be logged in to post a comment.