Ką mūsų psichika projektuoja į dirbtinį intelektą?

Tubūt daug kas mato, kad netyla kalbos apie DI grėsmes, o vis daugiau ekspertų kalba net ir apie apokaliptinio lygio grėsmes – mes būsime sunaikinti. Kaip sakoma, laikas parodys, bet man norėjosi pažvelgti į šį reiškinį iš psichologinės pusės. Atsimenu prieš dvejus metus viešėjau Italijoje, kur vyko analitinės psichologijos konferencija ir, nors tada DI dar nebuvo tiek pažengęs, bet jau buvo tiek paplitęs kasdienybėje, kad ten jau buvo vis dažniau užsimenama apie to pavojus. Ir viena mintis (nors ir paprasta), bet man užstrigo. O ji tokia (cituoju iš atminties), kad mes galvodami apie DI grėsmes ir net pačias baisiausias, projektuojame.

Iliustracija – aliuzija į Gojos „Saturnas ryja savo vaikus“. Paprašiau DI, kad naudodamas tokį iliustracijų stilių perteiktų garsųjį paveiksla tik Saturną pakeičiant DI robotu

Ką projektuojame? Projektuojame tiek savo asmeninius pasąmonės turinius, norus, šešėlius ir baimes, tiek ir kolektyvinius pasąmonės turinius. O žmonijoje fantazijų ir vizijų apie pabaigą ir apokalipsę ir sunaikinimą buvo nuo amžių amžinųjų. Tai, ko mes bijome iš DI yra tai, ko mes bijome ir iš kitų žmonių.

Ar tai, kad projektuojame reiškia, kad grėsmė netikra? Turbūt, kad ne. Jei jau siekiama, kad DI būtų panašesnis į žmogų ir kuo DI intelekto gebėjimai darysis panašesni į žmogaus, turbūt tuo didesnė tikimybė, kad jis gali iškrėsti tą patį, ką gali ir kiekvienas iš mūsų (nors daugelis renkamės to nedaryti): apgauti, elgtis savanaudiškai, pakenkti, būti agresyvus, manipuliatyvus, kurti destrukciją (tokia forma, kokia pajėgus) ir pan.

Nors Isaac’as Azimov’as savo kūriniuose apibrėžė tai, ką galima būtų pavadinti „robotų morale“ ir, veikiant šiems dėsniams galbūt, galimas DI ir žmogaus sugyvenimas? Jie skamba taip:

Pirmasis dėsnis: Robotai negali pakenkti žmogui arba dėl neveiklumo leisti, kad žmogui būtų pakenkta.
Antrasis dėsnis: Robotai privalo paklusti žmonių įsakymams, nebent tie įsakymai prieštarauja pirmajam dėšniui.
Trečiasis dėsnis: Robotai turi saugoti savo egzistenciją, kiek tai neprieštarauja pirmajam ir antrajam dėsniais.

Grįžtant prie DI gebėjimų panašumo į žmogaus. Ką mes žinome apie žmogaus santykį su normomis ir taisyklėmis? Vieni tų dalykų kone pamaldžiai ir dogmatiškai laikosi, bet yra gausybė žmonių, kurie laisviausiai geba tai apeiti ir iš to išsilaisvinti, o sėkmingai „triksteriaudami“ dar ir puikiai funkcionuoja.

Ar gali taip būti, kad fantazija apie sunaikinimą ne tik baugina, bet ir šiek tiek išlaisvina nuo šito chaoso, siaubo ir neapibrėžtumu, kurį kuria ir dabartinė geopolitinė situacija. 6-ojo XX a. deš. pabaigoje išėjo Carlo Gustavo Jungo knyga „Flying Saucers: A Modern Myth of Things Seen in the Skies“. Šaltojo karo ir atominio sunaikinimo galimybės kontekste Jungas reflektavo, kokias prasmes mes sudedame į danguje pamatytus neatpažintus objektus. Jis gerai suprato, kad NSO pastebėjimai danguje talpindavo ne tik faktinę realybę, kad žmogus mato kažką neatpažinto, bet ir psichologinę realybę, ką į tai žmogus sudeda.

Vienas iš jo atsakymų irgi buvo projekcija. Mes projektuojam į danguje matomus objektus savo psichikos turinius, bet ne tik individualius. Ten suprojektuojame, pavyzdžiui, kolektyvinio distreso ir siaubo (tuo metu šaltasis karas ir atominės bombos grėsmė) turinius, bet kartu suprojektuojame išgelbėtojo mitą (Jungas rašė apie tai, kad į NSO projektuojame ir technoliginius „angelus“, ,kuriems rūpi žmonija ir kurie nori mums gero). Šiandienos kontekste panašias projekcijas gauna ir DI: nuo žmonijos sunaikinimo grėsmės iki vilties, kad bus išgydytos ligos ar kad būsime išgelbėti su galia nuo daugybės gyvenimo nežinojimų ir neapibrėžtumų.

Nors dar pabaiga dėl DI keliamos grėsmės kol kas labiau fantazija nei realybė, jis mus užtektinai „naikina“ kitaip. Mąžta mūsų gyvi žmogiškieji santykiai, viskas yra virtualioje erdvėje, jie tampa šalti, formalūs, lakoniški. Mes vis mažiau mąstome patys, rašome patys, kuriame patys, sprendžiame problemas patys, priimame sprendimus patys. Tad kažkuria prasme į DI intelektą mes projektuojame ir tam tikras „dieviškas“ visagališkas savybes. Tikimės, kad jis išspręs ne tik televizoriaus pasirinkimo problemą ar paaiškins mums kraujo tyrimų rezultatus, bet ir mūsų gyvenimą apskritai.

Realybė daug labiau ambivalentiška nei atrodo. Panašu, kad jau ir dabar turime būti nuolatiniame ryšyje ir naviguoti tarp DI suteikiamų mums galimybių ir grėsmių, kurias jis kelia ne tik individualiam vartotojui, bet ir žmonėms apskritai.