Trumpas įvadas į Jungą (I dalis)

Asmenybės tyrinėjimai nėra tik empirininė disciplina. Sampratoms apie žmogaus asmenybę įtakos turi įvairios disciplinos, pavyzdžiui, filosofija. Iš esmės asmenybės teorijos tam tikra prasme liečia ir pamatinius filosofinius klausimus ir pamąstymus apie žmogų, kuriuos galima išreikšti dichotomijomis: laisvė – determinizmas (kiek žmogus laisvai kontroliuoja savo elgesį ir supranta jo motyvus, o kiek elgesys yra apspręstas veiksnių, kurių žmogus negali kontroliuoti ir nesuvokia), įgimta – įgyta (vienas esminių ir psichologijos mokslo klausimų), aktyvu – reaktyvu (kiek žmogus veikia individualios iniciatyvos veikiamas, o kiek atreaguoja į tai, kas vyksta), unikalu – universalu (kiek žmogus yra unikali būtybė, o kiek svarbos turi universalios savybės ar dėsningumai).

Viena įdomiausių asmenybės teorijų – Carl Gustav Jung teorija. Pabandykime su ja šiek tiek susipažinti. Jungo asmenybės teoriją galima suvokti kaip struktūrinę asmenybės teoriją, kadangi Jungas savo sampratoje apie žmogaus asmenybę akcentuoja tam tikras psichikoje esančias struktūras arba psichikos lygmenis. Skiriama sąmonė, pasąmonė ir kolektyvinė pasąmonė.

Pirmiausia, apžvelkime sąmonės sampratą. Sąmonės centru (bet ne asmenybės) Jungas laiko ego. Ego esminė funkcija – reaguliuojančioji arba, kitaip sakant, ego bando išlaikyti status quo ir palaiko mūsų vidinio pasaulio ryšį su išoriniu. Skiriamos ir dvi sąmonės turinio kryptys: introversija ir ekstraversija. Introvesijos kryptis – į vidų, tuo tarpu ekstraversijos – į pasaulį. Ta turinio kryptis, kuri yra dominuojanti, gali būti laikoma sąmoninga, tuo tarpu neišvystytoji esti pasąmonėje.

Sąmonę žinojimas pasiekia 4 kanalais, kuriuos išskyrė Jungas: jausmais, mąstymu, pojūčiais ir intuicija. Jausmai ir mąstymas vertinami kaip racionalūs žinojimo kanalai, kadangi tai yra tam tikras vertinimas, todėl tai ir yra gretinama su racionalumu. Tuo tarpu pojūčiai ir intuicija matomi kaip subjektyvūs kanalai. Vieni žmonės turi labiau išvystę vienus pažinimo būdus, o kiti kitus. Retai žmogus būna išvystęs visus pažinimo būdus tolygiai, tačiau neišvystytos dalies vystymas, kaip bus aptarta vėliau, svarbus raidos procesams.  Sąmonė šioje teorijoje sulaukia mažiau dėmesio, nei pasąmonė, o ir Jungas apie sąmonę rašė ne tiek daug.

Sąmonės ir pasąmonės sąvokos dar dažnai siejamos pirmiausia su Zigmundo Froido pavarde, kuris buvo vienas pirmųjų akcentavęs pasąmoninius psichikos procesus mūsų suvokimui, mąstymui ir elgesiui. Vis dėlto, Jungo teorijoje sąmonė ir pasąmonė nėra traktuojamos taip pat kaip Froido teorijoje. Jungas, dirbdamas su pacientais pastebėjo, kad jie pasakoja sapnus, haliucinacijas ar atkuria fantazijas, kurios nėra paremtos asmeniniais prisiminimais ar nutikimais, tačiau turi motyvų, kurie būdingi ir universaliai atsikartoja skirtingose mitologijose ir kultūrose.

Šie pastebėjimai Jungui sukėlė daug apmąstymų ir vėliau leido iškelti prielaidą, kad žmogaus pasąmonėje visgi egzistuoja ne vienas, o du sluoksniai. Tie du sluoksniai yra asmeninė pasąmonė ir kolektyvinė pasąmonė, kurią Jungas dar buvo pavadinęs antasmenine pasąmone (Jung, 2012). Bendrai apibūdinti nesąmoningą psichikos turinį galima kaip mintis, potraukius, ketinimus, įspūdžius, vaizdinius, kurie nėra prieinami sąmoningam suvokimui, tačiau kurie egzistuoja mūsų psichikoje ir gali veikti mūsų sąmoningas mintis ar elgesį (Jung, 1994).

Asmeninės pasąmonės turinys formuojamas mūsų asmeninių patirtičių, todėl yra unikalus. Į asmeninės pasąmonės turinį įeina pamiršti ar išstumti vaikystės prisiminimai, patirtys, skausmingi vaizdiniai, jusliniai vaizdiniai, kurie buvo nepakankamai stiprūs, kad pasiektų sąmonę (Jung, 2012). Asmeninės pasąmonės turinys sudaro tai, ką Jungas pavadino kompleksais.

Kompleksai yra apibendrinančios sąveikos su asmenimis ar situacijomis, kylančios iš asmeninių patirčių, kurios turi stiprų emocinį komponentą. Dažniausiai kompleksai formuojasi vaikystėje iš tam tikro pasikartojančio patyrimo santykyje, kuris žmogui yra svarbus. Pavyzdžiui, jei žmogus turėjo motiną, kuri buvo stipriai nuvertinanti, žmoguje susiformuoja neigiamas motinos kompleksas, kuris lengvai persikelia ir į kitas gyvenimo situacijas, ne tik susijusias su santykiais su motina. Toks žmogus gali tiesiog turėti susiformavusią bendrą nuostatą apie save, kad jis yra nieko vertas.

Tai, kad kompleksai susiję su pasąmonės turiniu nereiškia, kad jie visiškai neprieinami sąmonei. Anaiptol, žmogus dažnai suvokia, kad turi kompleksą arba, jog kažkas vyksta ne taip, tačiau nėra pajėgus to pakeisti, kadangi kompleksas yra autonomiškas darinys, kurio energija kyla iš emocijos, o ego yra „nustumiamas“ nuo valdžios. Todėl tiesiog suvokimo, kad kažkas yra ne taip kompleksui pakeisti nepakanka.

Antrasis pasąmonės sluoksnis – kolektyvinė pasąmonė – kitų psichologų dažnai linksniuojama kaip viena kontroversiškiausių Jungo teorijos idėjų, tačiau taip pat viena unikaliausių ir įdomiausių (Feist & Feist, 2006). Skirtingai nuo asmeninės pasąmonės, kuri talpina asmenines patirtis, kolektyvinės pasąmonės turinį sudaro pirmykščiai vaizdiniai, patirtys, kurias turėjo mūsų protėviai, todėl jie nėra unikalūs, o labiau universalūs. Jungas savo veikale „Du traktatai apie analitinę psichologiją“ rašo: „… ji atskirta nuo bet ko asmeniško ir jos turinių pasitaiko visur, o to, žinoma, negalima pasakyti apie asmeninius turinius“ (Jung, 2012).

Apskritai, kolektyvinėje pasąmonėje glūdi žmonijos kaip rūšies praeitis. Tai, kad šie vaizdiniai yra iš protėvių ir labai tolimos praeities, nereiškia, kad jie pasąmonėje tiesiog egzistuoja ir yra neaktyvūs. Priešingai, kaip ir asmeninės pasąmonės turinys, kolektyvinės pasąmonės turinys gali lemti mūsų mintis, emocijas ir elgesį, o taip pat ir tai, ką Jungas vadino „didžiaisiais sapanais“. Tai sapnai, kurie neša prasmes, svarbias ne tik individui, bet ir kiekvienam žmogui visais laikais (Jung, cit. pg., Feist & Feist, 2006).

Kalbant apie kolektyvinę pasąmonę, svarbu paminėti vieną kertinių Jungo teorijos sąvokų – archetipą. Archetipai yra archajiški, iš kolektyvinės pasąmonės kylantys vaizdiniai. Panašiai kaip ir kompleksai, jie turi emocinį toną, tačiau kompleksai yra individualūs ir susiję su asmeninės pasąmonės turiniu. Archetipai yra labiau generalizuoti vaizdiniai (Feist & Feist, 2006). Jungas teigė, kad archetipo samprata dažnai suvokiama neteisingai. Tai nėra apibrėžti mitologiniai vaizdiniai ar motyvai. Archetipas turėtų būti suvokiamas kaip tendencija kurti tokių motyvų išraiškas. Motyvų išraiškos gali skirtis ir skiriasi detalėmis, tačiau vis tiek nenutolsta nuo pagrindinio modelio (Jung, 1991).

Taip suvokiant archetipą galima imti manyti, kad jis yra labai panašus į instinktą ar net nuo jos nesiskiria. Visgi čia Jungas irgi deda skirtį ir tai paaiškina: „…tai, ką mes vadiname instinktais, yra fiziologiniai poreikiai, suvokiami pojūčiais. Bet tuo pačiu jie pasireiškia fantazijomis ir dažnai jie pasireiškia tik simboliniais vaizdiniais“ (Jung, 1991). Taigi, archetipas ir instinktas yra panašūs, tačiau archetipą nuo instinkto skiria tai, kad jo raiška stebima per fantazijas ir simbolines reiškmes. Jungas (2012) teigė, kad svarbiausią vietą užima archetipai, kurie išreiškia vystymosi proceso tikslus. Šiek tiek plačiau aptarsime kelis pagrindinius archetipus.

Persona. Šiuo terminu Jungas apibrėžia tai, ką plačiojoje visuomenėje žmogus vadintų psichologine kauke. Tai tam tikras mūsų veidas, kurį mes rodome būdami sociume. Galima matyti dvi pagrindines kaukės funkcijas: sudaryti įspūdį kitiems ir paslėpti tikrąją individo prigimtį. Kaukė žmogui yra reikalinga, kadangi neišvengiamai gyvenant visuomenėje, tenka prisitaikyti ir atitikti tam tikrus visuomenės keliamus lūkesčius.

Savaime tai nėra blogai, kadangi kiekvienas norėtų, kad, pvz., gyventų tokioje visuomenėjė, kurią gali vadinti civilizuota ir jaustis fiziškai saugus, nes sukelti skausmą, ar žudyti, ar vogti yra nepriimtina. Kita vertus, pernelyg stipri identifikacija su persona kelia pavojų žmogaus individualumui ir savasčiai, kadangi tokiu būdu žmogus pasiaukoja išoriniam pasauliui (sociumui). Išsižadėdamas savęs žmogus kelia pavojų savo vidiniam pasauliui, o tai dažniausiai tampa neurozių priežastimi (Jung, 2012).

Anima ir animus. Jungas manė, kad žmogus psichologiškai yra biseksualus. T.y. vyro pasąmonėje egzistuoja paveldėtas kolektyvinis moters vaizdinys, kuriuo jis suvokia moters esmę. Analogiškai ir moters pasąmonėje esti vyro vaizdinys, kuriuo moteris suvokia vyro esmę. Tas vaizdinys yra pasąmoninis, o Jungas teigia, kad anima ir animus paskirtis yra užmegzti ryšį tarp individualios sąmonės ir kolektyvinės pasąmonės. Dažnai šio archetipo motyvus galima matyti sapnuose, fantazijose. Animus atsakingas už mąstymą ir nuomones moters psichikoje, tuo tarpu anima atsakingas už jausmus vyro pasaulyje (Jung, 2010).

Šešėlio archetipas atspindi tamsiąsias žmogaus savybes ir tas savybes, kurių jis nenori pripažinti. Dažnai žmonės tamsiąsias savo savybes projektuoja į išorę, t.y. į kitus žmones ir nenori pripažinti, kad tai yra jų dalis. Kitaip sakant, šešėlio archetipo turinį sudaro moraliai prieštaringos tendencijos, tačiau net tik tokios, kurios gali būti kenksmingos ar pavojingos, bet ir tos, kurios gali būti produktyvios ir susijusios su kūrybingais dalykais. (Jung, cit.pg., Feist & Feist, 2006).

Pagrindiniu archetipu Jungas laikė savastį. Savasties samprata nėra paprasta ir iš literatūros leidžiama suprasti, kad iš esmės, savasties samprata yra ir asmenybės samprata, kurią Jungas vadina ir gyvenimo tikslu (Jung, 2010). Į savasties samprata įeina sąmonė, asmeninė ir kolektyvinė pasąmonės, persona su šešėliu ir vyriškųjų bei moteriškųjų savybių (animus ir anima).

Taigi, apibendrinant ir išskiriant esminius elementus, Jungas asmenybės struktūrą suvokia kaip susidedančią iš sąmonės, asmeninės pasąmonės ir kolektyvinės pasąmonės. Asmenybės samprata tampa gerokai platesnė įtraukiant asmeninės pasąmonės turinius (kompleksus) ir kolektyvinės pasąmonės turinius (archetipus).

Šaltiniai

Corey, G. (2013). Theory and practice of counseling and psychotherapy. Cengage learning.
Feist, J., Feist, G., & Roberts, T. (2006). Theories of personality. Maidenhead: McGraw-Hill.
Jung, C. G. (1994). Žvelgiant į pasąmonę. Taura.
Jung, C. G. (2010). Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi raštai.
Jung, C. G. (2012). Du traktatai apie analitinę psichologiją. Vilnius: Margi raštai.