Jūs skaitote jau trečiąją tekstų apie Viktoro Franklio logoterapiją ir kognityvinę elgesio terapiją dalį. Šiuose tekstuose bandau išsamiai aprašyti šias dvi įdomias psichoterapijos mokyklas bei jas palyginti. Paskutinėje tekstų serijos dalyje aptarta psichoterapijos tikslai bei pagrindiniai darbo su klientu ar pacientu principai.
Psichoterapijos tikslai
Kognityvinė terapija yra į dabartį nukreiptas problemų sprendimo požiūris, praktikta ir teorija, todėl kalbant apie šios terapijos tikslus akcentuojamas dabarties motyvas. Kognityvinės psichoterapijos pagrindinį tikslą galima būtų apibrėžti pakankamai lakoniškai – kaip siekimą ištaisyti kliento klaidingą informacijos apdorojimą ir padėti klientams pakeisti prielaidas, kurios palaiko jų netinkamą elgesį ir emocijas (Corsini & Wedding, 2011). Taigi, matome, kad kognityvinės terapijos tikslai akcentuoja 2 aspektus: emocijas ir elgesį. Tai reiškia, kad terapeutams svarbu ne tik tai, kad klientai geriau pasijustų ir sumažintų subjektyvią kančią, tačiau ir tai, kad jie galėtų atlikti tuos veiksmus. Iš tiesų pagrindinis tikslas nelabai ir galėtų būti nelakoniškas, kadangi pati kognityvinės psichoterapijos trukmė yra trumpa ir struktūruota.
Svarbiausias terapeuto tikslas logoterapijoje – pagalba žmogui surandant prasmę. Remiantis Franklio mintimis, gyvenimo prasmę galima atrasti 3 būdais: 1) kuriant arba nuveikiant darbą; 2) ką nors patiriant arba ką nors sutinkant; 3) priimant nuostatą neišvengiamos kančios atžvilgiu. Franklis taip pat teigė, kad kančia yra prasminga tik tuomet, kai ji yra neišvengiama, o jei ją įmanoma pašalinti, tai taip ir reiktų padaryti (Frankl, 1998). Kaip teigia airių filosofas Stephen Costello, logoterapija siekia į sąmonę iškelti ne tik instinktyvius žmogaus faktorius, bet pačią dvasinę žmogaus realybę (Costello, 2015). Taigi, jei tikslo nesiaurinsime vien tik iki prasmės, logoterapijos tikslas taip pat yra padėti sąmoningai suvokti turimus žmogaus dvasinius resursus (Schulenberg, Hutzell, Nassif, & Rogina, 2008).
Lyginant su logoterapija, kognityvinės psichoterapijos tikslas yra gan supaprastintas, kadangi visiškai neįtraukiamas dvasinis aspektas ir apsiribojama iš esmės tik kognicijų keitimu. Nors bendrą bet kurios psichoterapijos tikslą galima būtų įvardinti kaip subjektyvios kliento kančios sumažinimas.
Terapiniai santykiai
Vienas svarbiausių kognityvinės terapijos proceso parametrų, kuris tuo metu stipriai išsiskyrė iš kitų psichoterapijų, – trukmė. Kognityvinė psichoterapija yra stipriai struktūruota laike ir yra trumpalaikė, trunka nuo kelių iki keliolikos sesijų. Terapijos trukmė imama planuoti jau pirmojo susitikimo metu. Antras svarbus terapijos proceso aspektas – psichoterapeuto direktyvumas. Terapeutas čia žymiai direktyvesnis nei kitose psichoterapijose. Žinoma, direktyvumas labai priklauso ir nuo pačio terapeuto asmens, tačiau pati kognityvinės psichoterapijos prigimtis iš savęs turi predispoziciją būti direktyvia, kadangi terapeutas kognityvinėje psichoterapijoje daug kvestionuoja (taiko sokratišką dialogą), moko klientą įvairių technikų, įveikos mechanizmų ar bando pakeisti senuosius ir netinkamus įveikos mechanizmus. Terapeuto direktyvumą gali padiktuoti ir pati problema, dėl kurios kreipiasi klientas, pavyzdžiui, sunki depresijos forma. Nereiktų direktyvumo šioje psichoterapijos mokykloje suabsoliutinti, jis veikiau yra susijęs su tuo, kad terapeutas bando aktyviai gvildenti paciento požiūrį. Tačiau tai vyksta empatiškai, nuoširdžiai ir šiltai, kad įvyktų terapiniai pokyčiai. Kaip ir bet kurioje psichoterapijoje, terapiniai santykiai yra paremti bendradarbiavimu (Corsini & Wedding, 2011).
Apie terapinius santykius logoterapijoje iš tiesų nėra pateikta daug informacijos. Logoterapijoje terapeutas į klientą žvelgia su žmogiška pagarba, akcentuoja kliento unikalumą, jo laisvę pasirinkimui, santykiai paremti veikiau lygybe nei bandymu klientą „pataisyti“, kaip, panašu, kad neretai būna kognityvinės terapijos atveju. Jei klientas vis tiek nemato laivės, terapeutas padeda ją pamatyti. Paprastai klientai šioje terapijoje yra aktyvūs dalyviai, akcentuojama jų pačių atsakomybė už jų patyrimus (Schulenberg et al., 2008).
Terapinio darbo būdai
Pirmoji kognityvinio terapeuto terapinio darbo užduotis – kliento problemos įvertinimas, kuris vyksta pirmojo susitikimo metu. Pirmojo susitikimo su klientu metu terapeutas išsiaiškina pagrindinę informaciją ir bando palengvinti simptomus. Tam, kad įvertintų problemą, terapeutas taiko problemos analizę, kuri apima funkcinius ir kognityvinius problemus aspektus. Funkciniai apektai apima tai kaip ir kur problema dažniausiai pasireiškia. Tuo tarpu kognityvinis problemos įvertinimas apima mintis ir vaizdinius, kuriuos patiria klientas/pacientas. (Corsini & Wedding, 2011). Kai problema įvertinama, pasitelkiamas platus terapinių technikų arsenalas: sokratiškas klausinėjimas, įsitikinimų keitimas, nuotaikų fiksavimas, „atsakomybės pyragai“, klientui dažnai užduodami namų darbai.
Logoterapijoje terapinį darbą galima būtų suskirstyti į 4 fazes. Pirmąja faze galime laikyti kliento diferenciaciją nuo jo problemos. Tuo siekiama, kad klientas būtų suvokiamas kaip žmogus, o ne tik kaip problema ar atvejis. Antrasis žingnis apima nuostatų į simptomus keitimą, bandoma pakeisti kliento fokusą iš jo problemų, simptomų į galimybes. Bandoma ieškoti būdų, kurie klientui galėtų būti prasmingiausi, tačiau tie būdai nėra peršami, išskyrus kritinius atvejus, pavyzdžiui, didelės savižudybės rizikos atveju (Schulenberg et al., 2008). Šiuo aspektu logoterapija iš tiesų labai panaši į kognityvinę terapiją ir jos taikomus terapinius būdus. Pats Franklis ne kartą yra rašęs ir kalbėjęs, jog kuomet situacijoje nebelieka nieko, ką mes galėtume pakeisti, mums visada lieka laisvė, kaip mes tą situaciją galime suvokti ir vertinti (Frankl, 1998). Šioje vietoje matosi ryškus kognityvinis aspektas – būtent nuostatų į situaciją keitimas, kuris būdingas stoikams ir kognityvinės terapijos atstovams. Galbūt dėl šios esminės minties Laengle ir teigė, kad logoterapija galėjo būti pirmoji kognityvinė psichoterapija.
Trečiasis žingsnis apima simptomų sumažinimą, kuris dažniausiai atsiranda, kai sėkmingai pavyksta įvykdyti antrąjį žingsnį. Kai kuriais atvejais taikomos specifinės technikos, pavyzdžiui, paradoksaliosios intencijos ar įveikos įgūdžių ugdymas. Technika, kuri būdinga abiejoms psichoterapijoms; – sokratiškas dialogas. Šiuo aspektu (terapinių technikų) logoterapija taip pat, manau, yra panaši į kognityvinę psichoterapiją. Na ir paskutinis žingsnis, kurį nurodo autoriai, yra psichinės sveikatos išlaikymas per orientaciją į ateitį ir tęsiamą sąmoningumą apie asmeninę prasmę gyvenime (Schulenberg et al., 2008). Kadangi autoriai užsimena apie asmeninę gyvenimo prasmę, galima manyti, kad logoterapija atliepia postmodernistines filosofines ir psichologines tendencijas.
Nors psichoterapijų aptarta psichikos sveikatos samprata ir tai, kas sukelia psichologinius sunkumus, iš esmės skiriasi, būdai, kuriais bandoma klientams padėti, nėra jau tokie skirtingi. Logoterapija, kaip ir kognityvinė terapija, turi platų arsenalą technikų, kurios gali gana greitai padėti sumažinti distresą tam tikrais atvejais, o tai padeda sėkmingiau vėliau judėti link prasmės klausimo aptarimo ir analizės su klientu.
Terapinių pokyčių samprata
Kognityvinės psichoterapijos atveju siekiama, kad klientas išmoktų būti savo paties psichoterapeutu, todėl terapinių pokyčių atskaitos tašku ir galėtų būti kliento jausmas, kad jis/ji gali veikti savarankiškai, gali pamatyti sunkumus keliančias situacijas kitais aspektais, nebe tik juoda-balta spalvomis, gali pritaikyti išmoktus įveikos būdus. Taigi, nors kognityvinės psichoterapijos trukmė labai apribota laike, vis tiek svariausias atskaitos taškas terapiniams pokyčiams suvokti – kliento savijauta. Psichoterapijos pabaigoje terapeutas gali prašyti kliento pamodeliuoti ar įsivaizduoti ateitytje galinčius ištikti sunkumus ir paprašyti papasakoti, kaip tokioje situacijoje klientas galėtų elgtis. Pasibaigus psichoterapijai, po poros mėnesių gali būti paskirti vienas ar du susitikimai, kurie įtvirtina kliento terapijoje pasiektus pokyčius (Corsini & Wedding, 2011).
Kaip ir daugelyje psichoterapijų, taip ir logoterapijoje svarbiausias pokyčių atskaitos taškas – kliento savijauta ir jausmas, kad laikas terapiją užbaigti. Kadangi logoterapija itin gvildena tokius aspektus, kaip prasmė, laisvė, atsakomybė, terapiniai pokyčiai gali būti suvokiami, kai kas nors pasikeičia šiose kliento gyvenimo srityse taip, kad jam pačiam nuo to yra geriau nei buvo prieš tai. Tai gali būti suvoktas ar įsisąmonintas prasmės jausmas, atsakomybės už savo veiksmus ir savo išgyvenimus pajautimas, suvokimas, kad visada turime laisvę pasirinkti, net tada, kai, atrodo, kad laisvės nėra, nes visada galime pasirinkti, kaip savo viduje reaguosime į mus ištikusią situaciją. Šie atskaitos taškai itin svarbūs, kadangi, kuomet pagerėja šių sričių suvokimas, dažniausiai sumažėja ir simptomai ar sunkumai, dėl kurių klientas ateina pas psichoterapeutą.
Net jei iš pirmo žvilgsnio terapiniai pokyčiai atrodo skirtingi, mano akimis, jie yra panašūs, kadangi akcentuoja kliento savarankiškumą priimant savo gyvenimo sprendimus. Taigi, jei kalbėsime Alberto Banduros terminais, bendras abiejų psichoterapijų terapinių pokyčių vardiklis galėtų būti padidėjęs kliento saviveiksmingumas, tačiau tas padidėjęs saviveiksmingumas pasiekiamas skirtingomis priemonėmis.
Apibendrinimas
Apibendrinant abi aptartas psichoterapijas, galima pasakyti, kad jos iš esmės daugiau skiriasi nei yra panašios. Nors tam tikros taikomos terapinės technikos yra panašios, tačiau pati psichikos sveikatos ir ypač žmogaus samprata skiriasi. Kognityvinė terapija visgi yra daug labiau paveikta kognityvinės mokslų revoliucijos ir biheiviorizmo, todėl, galima sakyti, yra labiau pozityvistinė ir paremta racionalumu, mėgsta kiekybiškai stebėti, kaip kinta progresas, taikyti būdus, kurie galėtų būti išmatuojami, pavyzdžiui, nuotaikų fiksavimo žurnalai ar minėtieji atsakomybės pyragai. Tuo tarpu Viktoro Franklio logoterapijai daug labiau artimos filosofinės, fenomenologinės, humanistinės idėjos, žmogaus matymas ne tik kaip individo, kuris mąsto difunkciškai, bet individo, kuris turi didžiulį dvasinį potencialą. Toks palyginimas, žinoma, nesumenkina kognityvinės psichoterapijos indėlio į taikomosios psichologijos pasaulį, kadangi kognityvinės terapijos atstovai labai akcentavo mokslinį požiūrį ir mokslu pagrįstą efektyvumą, kuris buvo įrodytas ne viename tyrime, ir taip iškėlė aukštesnę kartelę kitoms psichoterapijoms. Abi psichoterapijos taip pat pasižymi moksliškai įrodytu efektyvumu gydant dažniausiai pasitaikančius psichikos sutrikimus, todėl abi yra efektyvios.
Šaltiniai
Corsini, R. J., & Wedding, D. (2011). Šiuolaikinė psichoterapija. Vilnius: Poligrafija ir informatika.
Costello, S. J. (2015). The spirit of logotherapy. Religions, 7(1), 3.
Frankl, V. E. (1985). Logos, paradox, and the search for meaning. In Cognition and psychotherapy (pp. 259-275). Springer US.
Frankl, V. E. (1998). Žmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulis.
Frankl, V. E. (2000). Nesąmoningas Dievas. Vilnius: Vaga.
Frankl, V. E. (2008). Sielogyda. Kaunas: Aušra.
Frankl, V. E. (2010). Žmogus prasmės akivaizdoje. Vilnius: Katalikų pasaulis.
Kierkegaard, S., Hong, H. V., & Hong, E. H. (1978). Søren Kierkegaard’s Journals and Papers: Autobiographical, 1848-1855 (Vol. 6). Indiana University Press.
Schulenberg, S. E., Hutzell, R. R., Nassif, C., & Rogina, J. M. (2008). Logotherapy for clinical practice. Psychotherapy: theory, research and practice, 45(4), 447.
You must be logged in to post a comment.