Šiuo straipsniu norėčiau pradėti kelių straipsnių seriją, kurią pavadinau „proto galia“. Šiuose straipsniuose pristatysiu įvairius reiškinius ir mūsų proto galimybes. Iš pradžių norėjau pradėti straipsnių seriją nuo teksto apie placebo efektą, bet pamaniau, kad bus nuosekliau, jei pirmiausia parašysiu apie tai, kaip mūsų protas gali mus priversti jaustis blogai, o tik tada rašysiu apie tai, kaip jis padaro, kad mes jaustumės geriau. Vadindamas straipsnių seriją „proto galia“ turiu omeny ne tik valingai veikiančias proto galias, bet ir tas, kurios nuo mūsų ne visada priklauso. Kaip tik tokia „galia“ yra ir psichosomatika.
Apie psichosomatiką tikriausiai esatę girdėję daugelis. Galbūt net daugiau ar mažiau įsivaizduojate ir kas tai yra. Jeigu apibrėžtumėme šią sąvoka buitiškai, tai galėtų skambėti kaip kūniški nusiskundimai, kurie neturi organinio pagrindo, t.y. organas ar organų sistema, kurios veikimu skundžiasi žmogus, nėra pažeista, tačiau kelia nemalonius pojūčius (pvz., skausmą).
Nemažai gydytojų iš tiesų teigia, kad didžioji dalis pas šeimos gydytoją ateinančių pacientų turi psichosomatinių sutrikimų. Didžioji ar ne didžioji dalis, nėra taip svarbu, svarbu, jog žinome, kad tai sudaro pakankamai reikšmingą pacientų dalį. 1997 m. PSO duomenimis, apie 20% pas šeimos gydytojus besilankiusių pacientų turėjo bent 6 nepaaiškintus simptomus, kurie trikdo gyvenimą. Psichosomatiniai simptomai dabar yra paplitę taip plačiai, kad stipresnius ar silpnesnius psichosomatinio pobūdžio simptomus gyvenimo eigoje patirs daugelis mūsų. Jei tai sudaro nemažą pacientų dalį, galbūt apie tai vertėtų pakalbėti plačiau?
Paini pradžia
Psichosomatikos terminas iš tiesų yra dar labai jaunas, o jo vartojimas ta prasme, kuria mes jį suprantame šiandien yra dar jaunesnis. Pirmą kartą psichosomatikos terminą XIX a. pirmoje pusėje pavartojo vokiečių gydytojas Hermanas Helmholtzas. Tačiau šioje vietoje įdomiausia yra tai, kad vartodamas šį terminą jis turėjo omeny tai, kad sutrikimą sukelia ir kūno pakitimai ir psichikos pakitimai.
Nors, tarkime, plačiajame kontekste psichosomatika suvokiama taip, kaip minėjau pastraipos pradžioje, siauresnėje terpėje, t.y. medicinoje, tai kartais reiškia ne tik sutrikimą, kuris neturi fizinio pagrindo, bet ir sutrikimą, kuris turi fizinį pagrindą, tačiau yra stipriai veikiamas ir psichologinio aspekto. Bet kuriuo atveju, šitokia sąveika implikuoja, kad Dekarto siūlytas kūno ir proto dualizmas nėra visiškai teisingas.
Psichosomatikos „evoliucija“
Turbūt didžiausias dėmesys psichosomatikai buvo pradėtas skirti, kai Froidas ir Broeris pradėjo darbą su isteriniais pacientais, o ypač su garsiąja Anna O (tikrasis vardas Bertha Pappenheim). Kartais net sunku suvokti, ką mūsų protas gali padaryti mūsų kūnui, ypač jei žvelgiame į tai iš istorinės psichosomatinių sutrikimų perspektyvos. Pavyzdžiui, garsiajai pacientei Annai O. buvo paralyžuota dalis kūno, sutrikęs regėjimas, kalba, klausa. XIX ir XX a. sandūroje tarp aukštesnės viduriniosios klasės, o ypač tarp moterų buvo gana paplitę isteriniai sutrikimai, tačiau šio termino jau kuris laikas yra atsisakyta, nes jis ne tik stigmatizuojantis, bet ir klaidinantis bei neišsamus.
Dabar panašaus pobūdžio sutrikimai yra išskirstyti į somatizacinius, konversinius, hipochondrinius sutrikimus. Visi minėti paralyžiai, apakimai, apkurtimai ir panašūs simptomai būdingi dabar vadinamiems konversiniams sutrikimams, kurių pagrindas dažniausiai būna neišspręstas konfliktas. Šie sutrikimai dabar yra žymiai retesnis nei anksčiau. Taip yra todėl, kad iš esmės pasikeitė mūsų sociokultūrinė terpė, kurioje gyvename, žmonės yra labiau išprusę medicinos ir psichologijos srityse, taip pat tai jau nebėra taip priimtina socialiai, nes tave lengvai gali palaikyti isteriku, todėl galima sakyti, kad psichosomatika dabar įgavo subtilesnį pavidalą ir reiškiasi kitaip. Pavyzdžiui, galvos, širdies, skrandžio skausmais, įvairiais tirpimais, dilgčiojimais, drebuliu, dažnu pulsu, pakilusiu kraujospūdžiu, nugaros skausmais.
Būtent tokie simptomai yra labiau socialiai pageidaujami ir didesnė tikimybė, kad sulauksi adekvataus dėmesio iš medikų, o ne būsi iš karto nusiųstas pasikonsultuoti su psichiatru. Taigi, psichomatinių simptomų spektras yra labai platus: nuo nedidelių skausmų iki paralyžiaus.
Užburtas ratas
Nebūtinai, jei simptomo šaltinis yra nerandamas, jis yra vien psichologinis, gali būti, kad tai ir koks nors retesnis sutrikimas. Darbas medicinoje su psichosomatinius simptomus turinčiais pacientais iš tiesų yra sudėtingas abiems pusėms – tiek gydytojams, tiek pacientams. Pacientai dažnai tarsi „ieško“ ligos ir siekia medicininių tyrimų, kurie patvirtintų arba paneigtų jų nerimą, o gydytojai po kelių tyrimų, kurie nieko neparodė, praranda kantrybę ir tokių pacientų tyrimams nebesiunčia ir siūlo apsilankyti pas psichiatrą arba tiesiog išrašo raminamųjų vaistų. Šioje vietoje svarbiausią vaidmenį turėtų užimti gydytojo bendradarbiavimas su pacientu, kuris nenuvertintų jo problemos rimtumo. Net jei ir sutrikimas neturi fizinio pagrindo, jis yra realus, nes trikdo normalų žmogaus gyvenimą, kelia skausmą, diskomfortą ir panašius neigiamus pojūčius.
Šeimos gydytojas turi 15 min. laiko paciento priėmimui, per kurias galėtų skirti bent kelias minutes dialogui su pacientu, o ne tik raminamųjų išrašymui ar siuntimui pas kitą specialistą. Darbas su tokiais pacientais sunkus dar ir dėl to, kad dėl nuolat pasikartojančių simptomų, kurie neturi fizinio pagrindo gali lengvai įsimaišyti realaus sutrikimo simptomas, kuris bus nuvertintas vien dėl to, kad prieš tai pacientui nieko nebuvo. Egzistuoja ne vienas atvejis, kai pacientai miršta ar patiria rimtus sveikatos sutrikimus, kuomet dėl to, kad prieš tai jam pasireiškė psichosomatiniai simptomai, vėl pasireiškę simptomai buvo nuvertinti tai pačiai psichosomatikai. Todėl norėčiau dar kartą uždėti akcentą šioje vietoje, jog kertinis akmuo dirbant su tokiais pacientais turėtų būti kokybiškas dialogas, išklausymas, situacijos įvertinimas.
Kodėl?
Taigi, grįškime prie straipsnio pavadinimo, kuriame yra frazė „proto galia“. Kodėl psichosomatiniai simptomai yra proto galia ? Dažniausiai šitie simptomai reiškiasi dėl pasąmonėje esančių priežasčių, t.y. mes nesuvokiame priežasties dėl ko taip vyksta, todėl esame palikti tam tikram chaosui ir desperacijai. Tiesa, ta proto galia šį kartą nėra mūsų pusėje. Ligos ieškojimas tėra būtas rasti objektyvų paaiškinimą savo kančiai, tačiau objektyvaus paaiškinimo galime ir nerasti, o tai apsunkina paciento situaciją, nes pacientai dažnai yra linkę neigti, kad koks nors nusiskundimas gali būti dėl psichologinės priežasties, o tai gali iššaukti netgi naujų simptomų, kadangi vyksta neigimas.
Gera žinia tai, kad neradus jokių fizinių pakenkimų ar pakitimų verta ieškoti emocinės-stresinės priežasties, net jei ji atrodo neįmanoma. Ją atkapsčius, supratus ir įsisąmoninus dažniausiai simptomai susitvarko, tik reikia suvokti, kad paieškos gali trukti ne vieną dieną. Psichosomatinius simptomus gali sukelti labai įvairios priežastys: depresija, nerimas, psichologinė trauma, stresas. Kartais simptomai gali „išlįsti“ praėjus nemažai laiko po psichologinės traumos, nes kai kurie žmonės laiko jas giliai nustūmę į pasąmonę.
Juokas
Labai vaizdingą ir aiškų psichosomatinių simptomų paaiškinimą pateikia neurologė Suzanne O’Sullivan. Ji teigia, kad reikia labai mažai tam, kad mūsų kūnas duotų fiziologinį atsaką. Pavyzdžiui, verkimas arba juokas ne visada turi fizinį pagrindą, tačiau jų metu susitraukinėja diafragma, dirba įvairūs kūno raumenys, pasikeičia kvėpavimas. Psichosomatika reiškiasi panašiai – tai yra fiziologinis organizmo atsakas į ką nors, pavyzdžiui, stresą. Jei organizmas gali sukelti tokį atsaką išgirdęs pokštą, neurologė Suzanne O’Sullivan nemato priežasčių, kodėl organizmas negalėtų į ką nors atsakyti žymiai stipresniu fiziologiniu atsaku, pavyzdžiui, skausmu ar kitais simptomais.
Smegenys
Nors daug kam atrodo, kad psichosomatiniais simptomais besiskundžiantys žmonės viską išsigalvoja, taip nėra. Tiesa, kol kas mokslas dar negali atsakyti, kas tiksliai vyksta smegenyse, kai yra patiriami psichosomatiniai simptomai, tačiau žinoma tai, kad tokius simptomus patiriančių žmonių smegenyse aktyvios yra visai kitos smegenų sritys nei visiškai sveikų žmonių arba tų, kurie apsimeta sergą. Ši informacija patvirtinta duomenimis iš funkciniu magnetiniu rezonansu atliktų tyrimų.
Kultūra
Psichosomatinių sutrikimų raiškai taip pat įtaką turi ir kultūra bei aplinka. Pavyzdžiui, lėtinio nuovargio sindromas dažniau būdingas JAV ar JK gyventojams, tačiau yra rečiau pasitaikantis Prancūzijoje. Kartais psichosomatiniai simptomai manifestuojasi kaip tam tikra elgesio forma, kaip tam tikras būdas reaguoti į stresą gyvenime, darbe, sunkumus šeimoje ir pan. Kartais kūniškais simptomais išreiškia emocijas, nes negeba atpažinti savo jausmų arba yra nepriimtina išreikšti tam tikro jausmo.
Šaltiniai:
You must be logged in to post a comment.