Dabar gyvename visuotinio karantino sąlygomis. Jei iki karantino turėjome rekomendacijas, ką daryti ir ko nedaryti, tai šiuo metu turime nurodymus ir net griežtus pasakymus, kaip elgtis ir kaip nesielgti. Vis dėlto, iš praktinių pavyzdžių matome, kad daug daugiau žmonių nei norėtųsi, nesilaiko to, kas sakoma. Kas lemia tai, kad žmonės nesilaikė ir nesilaiko rekomendacijų ar nurodymų? Šiame tekste pateiksiu savo pamąstymus apie tai.
Gal žmonės tiesiog debilai? Anglakalbiai net sukūrė terminą – covidiot. Žmogus, kuris nepaisao socialinės distancijos reikalavimų. Kad ir kaip šios situacijos akivaizdoje daug kam norėtųsi švaistytis šiuo žodžiu iš kylančio pykčio, toks paaiškinimas tinka tik nedideliai daliai žmonių. Bet taip, debilų tikrai yra. Vis dėlto, dažniausiai nurodymų nesilaikymą sąlygoja tai, ką galima pavadinti mąstymo šališkumais (angl. cognitive biasies), kuriuos išsamiai yra aprašęs lietuvių kilmės Nobelio premijos laureatas Danielis Kahnemanas savo garsiojoje knygoje „Mąstymas, greitas ir lėtas“ (angl. Thiking, Fast and Slow).
Autorius išskyrė 2 mąstymo sistemas – greitą ir lėtą. Greitoji priima sprendimus priima greitai, stereotipiškai, nesąmoningai, emociškai. Tuo tarpu lėtoji sistema remiasi sąmoningais skaičiavimais, loginiu mąstymu ir reikalaujanti daugiau pastangų. Atrodo, kad ir karantino metu daug žmonių labiau kliaunasi greitąja sistema, nors čia labiau reikėtų lėtosios.
Mąstymo šališkumai
Vienas pagrindinių mąstymo šališkumų, kuris gali lemti tokį žmonių elgesį, yra optimizmo šališkumas. T.y. galvojimas, kad neigiamas įvykis turi didesnę tikimybę nutikti kitiems, bet ne man. Toks mąstymas sukuria kontrolės iliuziją, kad nuo mūsų gyvenime priklauso daugiau nei priklauso iš tikrųjų.
Taip pat svarbus ir perdėto pasitikėjimo savimi efektas, kai žmogus subjektyviai vertindamas situacijas mano, kad jo subjektyvus situacijos įvertinimas yra tikslesnis nei realus ar objektyvus įvertinimas. Todėl žmonėms gali pasirodyti, kad jie supranta, kas vyksta, geriau, nei yra iš tikrųjų.
Nenoras patirti nuostolių. Šis mąstymo šališkumas labiausiai galioja žmonėms, kurie keliavo, kai pandemija jau buvo išplitusi daugelyje šalių. Žmonės yra labiau linkę neprarasti 5 dolerių nei gauti 5 dolerius sako Kahnemanas. Žmonės, kurie turėjo susiplanavę keliones, vis tiek ryžosi keliauti nepaisant rizikos, nes yra jautriau netekti, nei apsisaugoti nuo galimo viruso. Žinoma, kai kam galbūt tai buvo vienintelės atostogos metuose, todėl jas praleisti būtų buvę skaudu.
Nenoras patirti nuostolių gali būti netgi paaiškinamas evoliučiškai. Individas, kuris nuostolį vertina atsargiau nei galimybę, turi didesniu šansus išlikti.
Klaidingai iškomunikuota rizika
Šalia anksčiau minėto optimizmo šališkumo galima būtų pridėti klaidingą rizikos suvokimą, kuris buvo ryškiai matomas pačioje epidemijos pradžioje. Didžia dalimi tai lėmė klaidingai iškomunikuota viruso rizika. Koronaviruso pavojingumas buvo klaidingai lyginamas su gripo pavojingumu. O kadangi daug žmonių yra susidūrę su gripu ir pasveikę, pavojus jiems atrodė nedidelis.
Buvo kalbama, kad jis pavojingas tik vyresnio amžiaus žmonėms ir tiems, kurie turi lėtinių ligų puokštę.Vis dėlto, viruso poveikį pažinus geriau, pamatėme, kad jis pavojingesnis už gripą, o jauni žmonės taip pat negali jaustis visiškai ramūs.
Lyginimasis
Mes esame linkę lygintis. Nors Teodoras Ruzveltas yra sakęs Comparison is a thief of joy, lyginimasisi kartais gali padėti pasijusti geriau. Pvz., jei kažkam yra blogiau nei mums, mes galime save pasiguosti, kad mums dar nėra taip blogai. Vis dėlto, pandemijos akivaizdoje toks požiūris gali atnešti nemažai žalos.
Kai virusas buvo tik Kinijoje ir pavieniais atvejais kitose valstybėse, mums atrodė, kad jis toli ir mūsų nepasieks. Kai virusas smogė Europai, mes guodžiamės, kad pas mus ne taip blogai kaip pas italus ar ispanus. Lyginimasis, kad pas mus nėra taip blogai būti susijęs su tuo, kad kai kurie žmonės esamą padėtį vertina ne taip rimtai, kaip ji turėtų būti vertinama, o tai gali vesti į neapgalvotus veiksmus.
Socialinis dykinėjimas
Socialinis dykinėjimas yra gerai pažįstama sąvoka tiems, kurie bent kažkiek yra susidūrę su socialine psichologija. Socialinis dykinėjimą galima paprastai apibrėžti kaip mažesnį pastangų dėjimą, kai esi grupėje, nes visi grupės nariai siekia bendro tikslo.
Vaizdingas pavyzdys yra virvės tempimo varžybos. Tarkime, komandoja yra 5 žmonės ir tu galvoji, kad gali mažiau stengtis, nes kiti stengiasi makslimaliai. O jei kiti irgi galvoja taip pat? Tyrimai rodo, kad socialinis dykinėjimas dažniausiai kyla iš to, kad žmogus mano, jog jo pastanga nebus tokia svarbi.
Mano prielaida apie socialinio dykinėjimo efekto veikimą šiuo atveju kyla iš to, kad dabar visuomenė yra kaip didelė grupė, kuri, galima sakyti, siekia bendro tikslo – viruso plitimo sustabdymo. Kadangi žmogus galvoja, kad kiti laikosi karantino, o jei aš vienas nesilaikysiu, vis tiek mano vieno pastanga ne tokia svari.
Deja, bet tokį požiūrį turi daug žmonių. Tą galime pastebėti iš spaudoje pateikiamų žinių apie populiarių gamtos objektų lankymą, kurie geru oru lankomi ne ką mažesnio žmonių kiekio nei įprastai (nesant karantinui). Žmonės galvoja, kad nieko nenutiks, jei nesilaikysi nurodymų, nes esi tik vienas, bet kiti galvoja panašiai, todėl susidaro kritinė masė.
Pavojingiausia dalis žmonių
Aš net nežadu išlaikyti kažkokio diplomatiškumo kalbant apie žmones, kuriuos galime vadinti vatnikais. Šie žmonės yra pavojingiausia visuomenės dalis, kadangi yra linkusi ne tik nuvertinti situacijos rimtumą, bet tuo pačiu ir aktyviai skleisti dezinformacija arba nepatikrintą informaciją.
Tokiems žmonėms visada reikia situacijos kaltininko, kažkokio blogio, kuris stovi už visko ir neva sąmoningai priiminėja sprendimus. Jų pasaulio sampratoje nėra tokio dalyko kaip atsitiktinis įvykis. Už visų negandų turi slypėti korporacijos, masonai ar kitos įvairios neva blogio lygos.
Žinoma, dar yra žmonės, kuriuos galima pavadinti po manęs nors ir tvanas! Tokie žmonės visada pavojingi, ne tik karantino metu, kadangi jie labai stipriai stokoja kolektyvinės atsakomybės.
Linkiu būti sveikiems!
Šaltiniai
Kahneman, D. (2011). Thinking, fast and slow. Macmillan.
Karau, S. J., & Williams, K. D. (1993). Social loafing: A meta-analytic review and theoretical integration. Journal of personality and social psychology, 65(4), 681. https://pdfs.semanticscholar.org/dbfb/3c9153d3aa75d98460e83fa180bc9650d6fd.pdf