Kodėl psichologas turėtų domėtis filosofija?

Kodėl psichologas turėtų domėtis filosofija?

Neretas gatvėje sutiktas žmogus tikriausiai keltų klausimą, kam reikalinga filosofija ar net apskritai humanitariniai mokslai, tačiau tikiu, kad gal jei ne kiekvienas, bet bent jau 2 iš 3 šio tinklaraščio skaitytojų supranta, kam filosofija reikalinga apskritai, todėl į šį klausimą šiame tekste neatsakinėsiu. Šiame tekste kalbėsiu apie tai, kodėl manau, kad psichologas ir ypač psichologas praktikas privalo domėtis filosofija ir domėtis ne paviršutiniškai. Kitaip nei kol kas daugelis Tranzo būsenoje publikuojamų straipsnių, šis remsis ne kažkokiais moksliniais šaltiniais, tačiau mano požiūriu į šį klausimą. Žinoma, tikriausiai daugelis gali pagalvoti, kaip aš galiu kalbėti apie tai, kodėl psichologui svarbu filosofija, kai nesu praktikuojantis psichologas nei kol kas psichologas apskritai, o tik studentas. Bet kaip tik studento statusas ir leidžia lengvai skleisti mintį, kuria tikiu, kadangi dar tikiu kilniais dalykais, manau, kad apie fundamentalius dalykus kalbėti yra svarbu, o filosofija psichologijos kontekste, mano supratimu, kaip tik ir yra toks dalykas. Bet dabar apie viską nuo pradžių.

Iliustracijai panaudota Rafaelio freskos „Atėnų mokykla“ fotografija.

Pirmiausia norėčiau paminėti psichologijos mokslo istoriją, kuri parodys, kodėl filosofijai čia turėtų vėl atsirasti vietos. Nemažai mokslų savo šaknis subrandino greta filosofijos ar kartu su ja, tačiau psichologijos padėtis yra ypač tampriai susijusi su filosofija. Ne paslaptis, kad daugelis net dabar analizuojamų psichologijos idėjų turėjo savo pradžią Indijos, Kinijos, Graikijos filosofinėje mintyje ir tų kultūrų mąstytojų veikaluose ar žodžiu perteikiamoje informacijoje. Tačiau visiškai nenuostabu, kad taip vyko, kadangi proto prigimtis, jo galimybės, suvokimas,jausmai, emocijos žmones domino visais laikais. Netgi žodis psichologija išvertus iš graikų kalbos reiškia mokslą apie sielą, o pirmieji sielos tyrinėjimais užsiimė filosofai. Psichologija neegzistavo kaip atskiras mokslas iki pat XIX a., o jei tiksliau, iki 1879 m., kada Wilhelmas Wundtas (kuris, beje buvo medikas ir filosofas, kaip ir daugelis pirmųjų psichologų) įkūrė pirmąją psichologijos laboratoriją Leipcige, Vokietijoje. Tai nereiškia, kad psichologijos klausimai nebuvo nagrinėjami iki tol, tiesiog jie buvo analizuojami filosofų jų veikaluose daugiau teoriškai, nebuvo mokslinių vidinių mūsų proto procesų tyrinėjimo apart introspekcijos (savistabos), nebuvo atskirų psichologijos kaip mokslo leidinių, studijų universitete. Taigi, psichologija tik kiek daugiau nei 100 metų yra atsiskyrusi nuo savo didžiojo giminaičio filosofijos, tačiau per tą laiką ji patyrė daugiau nei per visus tūkstančius metu iki to, todėl svarbu pažinti savo artimą „giminaitį“. Buvo išgyventa sunki pradžia, bandymas viską analizuoti moksliškai, psichoanalizė, vidinių mąstymo procesų nepripažinimas ir biheiviorizmas, kognityvinė revoliucija, statistikos atėjimas ir daug įvairių dalykų, bet čia jau per daug klystu į pačią šio mokslo istoriją.

Antras svarbus dalykas, kurį išskirčiau – suvokimo bagažas. Vienas iš pagrindinių dalykų, kuris leidžia psichologui užsidirbti duoną – klientų psichologinis konsultavimas. Konsultuodamas tu būni labai asmeniškame ir artimame kontakte su žmogumi. Mes mokomės įvairių konsultavimo technikų kaip atspindėjimo, perfrazavimo, jausmų įvardijimo ir t.t., tačiau tai yra tik techniniai dalykai. Vėliau, podiplominėse studijose, nemažai žmonių pasirenka psichoterapiją ir ten mokosi psichoterapijos technikų, gilinasi į tam tikrą psichoterapijos paradigmą, jos subtilybes, kurios taip pat prideda daugybę žinių ir variantų kaip dirbti su klientu. Tačiau aš čia noriu išskirti ne tik kažkokį konkrečių žinių ar technikų bagažą, bet būtent suvokimo bagažą, suvokimo apie pasaulį, apie žmogų. O vieną svariausių to bagažo atributų gali suteikti filosofijos veikalų skaitymas, domėjimasis, diskusijos su kitais. Netgi ta pati psichoterapija, apie kurią mes mokomės ir universitete. Tarkime, kad mums pasako, kad kognityvinės psichologijos šaknys yra stoikų filosofijoje, krikščionių filosofų mintyje. Ir mes paliekame šitą faktą tiesiog kaip informacijos vienetą. Esu tikras, kad jei paklaustume daugelio praktikuojančių psichologų ar net kognityvinių psichoterapeutų, jie sunkiai galėtų įvardinti, kas tokie buvo stoikai, kokias pagrindines idėjas jie kėlė, nes tokius dalykus laiko nesvarbiais. Bet kaip gali dirbti praktikas nesuprasdamas teorijos, kuria remiasi visas jo darbas, ištakų ir esmės. Taigi, mano akimis, filosofija suteikia geresnį, platesnį, visapusiškesnį suvokimą tiek apie save, tiek apie pasaulį, todėl tai labai pravers dirbant su klientais.

Trečias dalykas – nebuvimas plastilinu. Psichologai kartais yra panašūs į plastiliną, kadangi esame pripratę matyti juos tolerantiškus viskam, viską priimančius. Atrodo, kad kartais net besąlygiškai pritariančius viskam, ką pasako įvairios psichologijos asociacijos, pavyzdžiui, Amerikos psichologų asociacija, kuri yra įtakingiausia pasaulyje psichologijos organizacija. Kartais iš psichologų taip trūksta kvestionavimo, kuriuo jie taip didžiuojasi, o filosofija čia labai padėtų. Padėtų dar ir dėl to, kad dažnai už įvairių idėjų slypi kažkokia filosofija, o kartais ir dogmos, kas jau yra nelabai gerai. Kvailas dabar propaguojamas leftizmas, už kurio slypi postmodernizmo filosofų idėjos, gali tikrai sujaukti galvą, jei nesupranti, su kuo turi reikalą. Čia filosofija gali padėti pastovėti už tam tikrus įsitikinimus, kartais net už sveiką protą. Dievaži, jei tikėsim ir priimsim viską, kaip kad iš šilto plastilino lipdomi žmogeliukai, nebeteksim savo savasties, o ar be jos mes dar ką turim, kai liekam vieni? Iš esmės neblogas filosofijos išmanymas turėtų padėti identifikuoti dogmas. O kur dogma – ten nelaisvė. Kai kurie įtakingi XX a. psichologai buvo marksistai ir net dėstytojai ne visi turbūt tą žino. Bet paklaustume dabar atsitiktinio psichologo, kas yra marksizmas, vargu ar jis galėtų pasakyti, kas tai yra.

Taigi, tokios mano mintys, kodėl manau, kad psichologams svarbu išmanyti ir domėtis filosofija. Kaip gerbiamas doc. dr. Remigijus Bliumas yra pasakęs Patandžalio žodžius mums: „Didžiausia nelaimė, kuri gali ištikti mūsų Citta – avidyā, arba neišmanymas, – neamžina klaidingai įvertinti kaip amžina“.