Apie snaiges ir jausmų karus

Teksto pavadinimas tikriausiai sukėlė daugiau klausimų nei atsakymų. Bet gal taip ir turi būti, nes atsakymus rasite tekste. Apie ką šis tekstas? Apie jaunimą. Apie jaunimą tokį, koks jis yra už Atlanto ir kitose šiek tiek labiau išsivysčiusiose visuomenėse vakarų pasaulyje. Terminu snaigių karta (angl. generation snowflake) yra vadinami millenialsai, kurie pasižymi mažesniu psichologiniu atsparumu, nei prieš tai buvusios kartos. Kas yra psichologinis atsparumas? Psichologinio atsparumą sąvoką būtų galima apibrėžti kaip žmogaus gebėjimą sėkmingai reaguoti ir prisitaikyti prie sudėtingų gyvenimo situacijų – traumų, praradimų, stresų, grėsmių ir net stipriai pozityvių įvykių (kurie taip pat gali pakenkti mūsų psichologinei pusiausvyrai). Psichologinio atsparumo sumažėjimas ypatingai ryškiai matosi žvelgiant į 2010 m. ir vėliau pilnametystės sulaukusių vakarų valstybių jaunimą. Snaigės metafora čia labai tinkama, kadangi savyje talpina du svarbius aspektus: unikalumą ir trapumą/pažeidžiamumą. Kiekviena snaigė yra unikali, tačiau iš dangaus nusileidusi snaigė yra labai pažeidžiama, nes gali lengvai ištirpti. Kas nors galbūt galvojate, kodėl apie tai apskritai verta galvoti, juk mūsų visuomenėje tokio elgesio apraiškų beveik nėra, visa tai didžia dalimi vyksta JAV ir Kanados universitetuose. Manau, kad tai suprasti ir apie tai kalbėti yra svarbu, nes mes visgi save laikome vakarų pasaulio dalimi ir daug aktyvizmo bei įvairių judėjimų formų atkeliauja iš ten. Kaip stipriai jų psichologinis atsparumas sumažėjęs? Tuoj sužinosite.

Pablo Picasso, Guernica, 1937, Huile sur toile, 351 x 782 cm

Jausmų karas

Tai, kas vyksta kartais norisi pavadinti „jausmų karu“. Kiek daugiau nei prieš 100 metų Zigmundas Froidas atkreipė pasaulio dėmesį į mūsų jausmus, kuriuos mes nuslopiname, išstumiame. Galima sakyti, kad jo ir kitų to meto psichologų dėka pasaulis pradėjo judėti tam tikros savęs pažinimo revoliucijos keliu ir vis daugiau pažino save per tai, kas neįsisąmoninta. Įvyko savotiška vakarų visuomenės psichoanalitinė transformacija. Viena iš jo pamokų, be abejo, buvo tai, kad svarbu suprasti tai, ką jaučiame ir kodėl tai jaučiame, kadangi bėgdami nuo jausmų. Ir štai XXI a. 2-ajame dešimtmetyje (gal tai vyko ir anksčiau, bet dabar tai labiau matoma žiniasklaidos dėka) universitetų studentų bendruomenės kuria saugias erdves (angl. safe space), t.y. vietas, kur jiems neturėtų grėsti smurtas, priekabiavimas, patyčios. Jei tai apsiribotų tik tuo, nematytume tame didelės grėsmės. Tačiau studentai saugias erdves plečia ir tokiu būdų siekia, kad į universitetus pranešimų neatvyktų skaityti jų pasaulio ir visuomenės suvokimui nepritariantys lektoriai. Taip tokiomis „saugiomis erdvėmis“ ne tik siekiama eliminuoti galimus patirti neigiamus jausmus, bet tai tarnauja ir ideologijai – apsaugoti nuo kitaip mąstančių oponentų. Nesunku numanyti, kad saugių erdvių šalininkai dažniausiai būna politkorektiškumu tikintis kairiųjų pažiūrų jaunimas, o oponentai – dešiniųjų pažiūrų jaunuoliai, kuriuos bandoma apšaukti fašistais. A.a. prof. Leonidas Donskis rašydamas knygą su peotu Tomu Venclova polemizavo politkorektiškumo klausimu. Venclovai politkorektiškumas yra gero takto ženklas, o Donskis šį reiškinį matė kaip grėsmingą. Mano nuomone, politkorektiškumas tam tikrais atvejais tikrai yra gero takto ženklas, tačiau vis dažniau jis peržengia sveiko proto ribas ir mano minėtas atvejis daug labiau panašus į tų ribų peržengimą, nei gero takto žinojimą.

„Siaubingas rasistinis išpuolis“

2016 m. Emorio (Emory) universitete, JAV, įvyko tai, kas buvo pavadinta rasistiniu išpuoliu. Kažkas nakties metu kreida užrašė „TRUMP 2016“. Užrašas kreida nemenko skaičiaus studentų buvo suvoktas kaip smurtinis aktas. Ir tai tik vienas iš daugelio panašių įvykių JAV universitetuose, kuris prieš keltą metų, ko gero, net nebūtų atsidūręs spaudos dėmesio lauke. Akivaizdu, kad studentų reakcija buvo perdėta.

Tėvai „sraigtasparniai“

Helicopter parents arba tėvai sraigtaspariniai gali būti vienas iš atsakymų į klausimą, kodėl tai vyksta. Ką norima išreikšti terminu „tėvai sraigtasparniai“? Tai tokie tėvai, kurie seka kiekvieną savo vaiko žingsnį, perdėtai juo rūpinasi, nesuteikia galimybių išmokti savarankiškumo. Pavojus tokiems vaikams, kol jie gyvena su tėvais, beveik negresia. Viskas pasikeičia, kai tokie jaunuoliai ir jaunuolės išvyksta mokytis į koledžus ir universitetus, kur susiduria su tikru pasauliu. Pasauliu, kuris ne visada pritaria jų nuomonei. Pasauliu, kuriame daug neteisybės. Pasauliu, kuriame daug kas nesutaria ir reikia mokėti bendradarbiauti. Tokie jauni žmonės paprasčiausi neturi reikiamų įgūdžių, kurie padėtų konstruktyviai bendrauti, nėra emociškai subrendę, kai su jais nesutinka.

Orveliški metodai

Žmogus yra gyvūnas, kuris dar tik labai mažytį laikotarpį bando ne tik išgyventi ir prasimanyti maisto. Per tą trumpą laikotarpį mes padarėme nemažą pažangą. Mes supratome ir mokėme, kad blogai yra žudyti, vogti, meluoti. Atradome vaistus nuo įvairių ligų, išmokome po pasaulį keliauti greičiau nei anksčiau, netgi pakilome į kosmosą. Šiandien su pažangos supratimu kartais persistengiame. Nieko gero nelauk jei draudimai pradeda būti susiję su tuo, kaip tu mąstai. Štai atsiranda psichologai, kurie sugalvoja, kad reiktų mokyklose uždrausti vaikams turėti geriausius draugus. Kodėl? Nes tokiu būdų kiti vaikai yra diskriminuojami, kadangi jie nėra geriausi draugai ir taip yra išskiriami. Remiantis tokia logika, reikėtų uždrausti ir sporto varžybas, nes nugalėtojas yra tik vienas, tad kiti gali jaustis nemaloniai. Geriausias draugas (ar draugai(-ės)) ne veltui yra geriausias. Jis ar ji yra tokie dėl to, kad tau su jais maloniausia būti, dalintis mintimis, tu jais pasitiki, o jie jaučia tau lygiai tokius pačius jausmus. Geriausių draugų turėjimas rodo, kad vaikas geba megzti socialinius santykius ir tai daro sėkmingai. Natūralu, kad jaunesniame amžiuje geriausi draugai gali keistis didesniu tempu, kadangi visi bręsta, keičiasi interesų laukas, bet tai yra gyvenimo dalis. Turėtų būti ne draudžiama turėti geriausią draugą, o draudžiama tėvams neugdyti vaiko socialinių įgūdžių.

Psichologija (ir kiti panašios krypties mokslai) čia vaidina labai reikšmingą vaidmenį, kadangi psichologai vis plečia to, kas turėtų būti suvokiama kaip patyčios ar psichologinis smurtas ir taip kuria socialinę realybę, o tai iš esmės lemia, kaip žmonės suvokia save ir aplinkinį pasaulį. Džiugu, kad šioje vietoje atsiranda kritiškai žvelgiančių į esamą padėti. Vienas jų – australų Psichologas Nickas Haslamas, kuris 2016 m. savo moksliniame straipsnyje aprašė, kaip psichologija plečia viso to ribas. Jame jis apžvelgia 6 atvejus, kai tam tikrų socialinių reiškinių, kuriais domisi psichologai, samprata buvo plečiama vis labiau ir labiau. Trumpai apžvelkime patyčių pavyzdį. Prasidėjus patyčių tyrimams (XX a. 8 deš.), patyčios buvo apibrėžtos taip: pasikartojantis agresyvus arba negatyvus elgesys, nukreiptas į vaiką vieno ar kelių žmonių, kai besityčiojantys pasižymi didesne fizine galia, statusu, kiekiu, amžiumi ir siekia pakenkti. Taigi, patyčių supratimas plėtėsi ir buvo įtraukta vis daugiau komponentų, pvz., pasikartojamumas nebebuvo vienas iš aspektų, nes siekimas sukelti kitam skausmą galėjo būti ir vienkartinis. Samprata plėtėsi vis labiau ir labiau. Šiuo metu patyčiomis galima laikyti netgi elgesio formas, kai žmogus, kuris neturėjo tikslo pakenkti, sukėlė nemalonius subjektyvius išgyvenimus kitam žmogui. Tad patyčioms identifikuoti pradeda užtekti tiesiog subjektyvaus žmogaus suvokimo, kad iš jo buvo tyčiojamasi. Ar toks patyčių sampratos plėtimas apsaugo nuo patyčių? Ne. Tai tik apsunkina sąveiką tarp žmonių, kadangi gali būti apkaltintas ketinimais, kurių neturėjai.

Kur teisybė?

Pasaulyje yra daug neteisybės, daug nusivylimo, o išmokti konstruktyviai diskutuoti, eiti į dialogą, polemizuoti su nepritariančiais, nėra lengva. Nelengva, nes tikrai gali patirti nemalonių jausmų, bet tik juos patyręs ir supratęs jų kilmę gali judėti į priekį. Kartais atrodo, kad vakarų visuomenėje jaunosios kartos atstovai vis labiau praranda gebėjimą kritiškai mąstyti ir su drąsa gyventi šiame pasaulyje. O tai nėra gerai nei santykiams su kitais žmonėmis, nei mūsų emocinei sveikatai.

Šaltiniai:

https://www.huffingtonpost.com/entry/safe-spaces-college-intolerant_us_58d957a6e4b02a2eaab66ccf

https://health.usnews.com/wellness/for-parents/articles/2018-01-05/should-schools-ban-kids-from-having-best-friends?context=amp&__twitter_impression=true

https://www.theguardian.com/commentisfree/2016/apr/10/students-censorship-safe-places-platforming-free-speech

http://www.tandfonline.com/doi/abs/10.1080/1047840X.2016.1082418

 



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.