Kūno ir psichikos santykio sampratos raida

Kūno ir psichikos santykio sampratos raida

Kūno ir proto problema kelia klausimą, koks ryšys egzistuoja tarp psichinių ypatybių ir fizinių ypatybių. Jau nuo senovės laikų šis ryšio klausimas kėlė daug apmąstymų filosofams. Kūno ir proto problema (arba sielos) turi keletą pagrindinių komponentų. Iš šios problemos kyla ontologinis klausimas, kas yra protinės ir kas yra fizinės būsenos? Taip pat kyla priežastingumo klausimas, ar fizinės būsenos daro įtaką psichinėms būsenoms ir atvirkščiai? Kas yra sąmoningumas ir kaip jis susijęs su kūnu ir smegenimis, kas yra savastis ir kaip ji susijusi su kūnu ir psichika? Tai tik keli pagrindiniai šios problemos komponentai, jų galima rasti ir daugiau. Nuo Platono sielos sampratos iki XX a. pab. neuromokslo atradimų kito požiūriai, kito idėjos bei problemos tyrinėjimo būdai.

Iliustracijai panaudotas René Magritte – The Horrendous Stopper.

Nuo ko gi viskas prasidėjo? Siekiant geriau išsiaiškinti problemos istorinį kontekstą, vertinga pažvelgti į vyravusius požiūrius bandant atsakyti į anksčiau minėtus klausimus. Svarstant kūno ir psichikos ryšio klausimą dažniausiai buvo laikomasi dviejų pagrindinių požiūrių: monistinio ir dualistinio. Monistinio požiūrio atstovai teigė, kad psichikiniai ir fiziniai reiškiniai ontologiškai nėra skirtingų rūšių objektai. Monistinė paradigma taip buvo skirstoma į idealistinę ir materialistinę. Materialistai teigė, kad psichinės būsenos yra fizinės būsenos, tuo tarpu idealistai laikėsi požiūrio, kad fizinės būsenos iš tikrųjų yra psichinės, nes aplinkinis pasaulis yra empirinis ir suformuotas mūsų patyrimo. Dualistiniame požiūryje pripažįstama, kad abi būsenos, fizinės ir psichinės, egzistuoja, tačiau jų negalimą asimiliuoti. Dualizmas taip turi ne vieną atšaką, iš kurių mums svarbiausios – sąveikos dualizmo atšakos. Šiai paradigmos atšakai priklauso interakcionizmas, epifenomenalizmas ir paralelizmas.  Interakcionizme psichiniai ir fiziniai reiškiniai yra susieti priežastiniais ryšiais. Fizinis pasaulis veikia žmogų  ir jo psichiką per pojūčius, tuo tarpu psichinis pasaulis veikia kūno veiksmus, kalbą. Epifenomenalizme psichiniai reišikiniai yra sukeliami fizinių reiškinių, tačiau patys įtakos fiziniams reiškiniam neturi. Paralelizme fiziniai ir psichiniai reiškiniai egzistuoja kartu, tačiau neturi priežastinių ryšių vienas su kitu. Kūnas ir psichika veikia taip tarsi jie visada būtų kartu veikę šitaip. Toks požiūris šią dualizmo šaką daro itin teistine ir sunkiai tikėtina.

Nuo Platono iki krikščionybės

Dualizmo apraiškos yra aptinkamos jau senovės Indijos filosofinėje mintyje, tačiau vakarų filosofijoje vienas pirmųjų aprašęs ryšį tarp sielos ir kūno buvo Platonas. Platonas manė, kad protas yra nematerialus, nes jis turėtų būti giminingas su amžinosiomis Idėjomis.  Sielos siekia palikti kūną ir patekti į Idėjų karalystę, tačiau tam gali prireikti daug reinkarnacijų. Platono dualizme siela yra įkalinta kūne, tačiau lieka neaišku, kas lemia, kad tam tikra siela įkalinama tam tikrame kūne.

Aristotelis ne visai sutiko su savo mokytojo idėjomis šiuo klausimu ir pateikė savų įžvalgų Aristotelio teorijoje formos (jau iš mažosios raidės) buvo dalykų ypatybės, kurios glūdėjo juose. Tai jam leido paaiškinti, kad siela yra viena iš kūno formų. Tačiau protą, vieną iš sielos dalių, jis manė esantį nematerialų, nesantį kažkokiame materialiame kūne, kadangi būdamas materialus protas negalėtų įgauti tokios didelės formų įvairovės. (Pvz., akis gali tik matyti, bet negali girdėti). Taigi, jei protas būtų fizinis organas, jis tegalėtų atsakyti į ribotą skaičių stimulų.

Krikščioniškoji filosofija viduramžiais perėmė nemažai Platono ir Aristotelio idėjų. Kūnas buvo laikomas maria sielos buveine, o siela buvo nemirtinga. Šv. Augustinas teigė, kad žmogus nėra tik kūnas arba tik siela, bet jų abiejų junginys. Gerokai vėliau gyvenęs Tomas Akvinietis, skirtingai nei Šv. Augustinas, labiau pritarė Aristotelio įžvalgoms. Protinės operacijos yra nematerialios, todėl protingoji siela turėtų būti nemirtinta, tačiau pati protingoji siela atskirai nėra žmogus.

Modernybė ir R. Dekartas

Tikriausiai žymiausias dualizmo atstovas yra prancūzų filosofas Renė Dekartas. Dekartas išplėtojo dualistinę poziciją kūno ir proto santykio klausimu. Pasak jo, egzistuoja dvi substancijos – proto ir kūno. Proto – visa, kas yra mumyse ir ko niekaip neįsivaizduojame priklausant kūnui, pvz., mintys (norai priklausantys nuo laisvos valios ir potyriai priklausantys nuo aplinkos). Valia arba protas yra pagrindinė sielos apraiška. Pagrindinė sielos buveinė – smegenyse esanti kankorežinė liauka. Kūnas – visa, ką jaučiame iš išorės ar iš savo kūno vidaus, pvz., judesiai ir šiluma. Dekartas manė, jog klaidinga manyti, kad siela judina ir šildo kūną.

Dekartas taip pat paaiškino, kaip kyla įvairios aistros (meilė, nuostaba, džiaugmas, neapykanta). Aistras sukelia sudėtingi žmogaus kūne vykstantys fiziologiniai procesai, konkrečiau – gyvybinių dvasių judėjimas, be jokio protinio įsikišimo (pvz., stimulas – lokys -> jutimo organai ir nervai -> dvasių tekėjimas iš kankorėžinės liaukos į smegenis -> smegenų būsena, kuri nulemia bėgimą nuo lokio -> bėgimo veiksmas -> kylanti baimės aistra).

Psichosomatikos pradžia

XX a. ypač paplito psichosomatiniai sutrikimai. T.y. tokie sutrikimai, kurie reiškiasi kūniškais simptomais, tačiau neturi somatinio pagrindo. Tokie pacientai sudaro labai didelę dalį gydymo įstaigose besilankančių žmonių. Pischosomatikos šaknimis galime laikyti X a. amžiaus arabų mokslininkus, kurie jau tada pastebėjo ryšį tarp ligų ir proto bei kūno ryšio. Tačiau originali termino „psichosomatika“ istorija datuojama XIX a. pirmoje pusėje. 1818 m. psichiatras Johan Christian August Heinroth savo veikale apie nemigą pirmą kartą paminėjo psichosomatiką. Tiesa, ne visai ta prasme, kuria šį termina dabar suvokiame mes. Heinroth kalbėdamas apie nemigos priežastis teigė, kad jos yra psichosomatines, tačiau omenyje turėdamas tai, kad ją sukelia ir somatinės priežastys (pvz., tam tikras kraujo tekėjimas organizme) ir psichinės priežastys (pvz., tam tikros mūsų mintys, apie kurias nuolat galvojame).

XX a. pr. Franz Alexander pradėjo judėjimą, kuriuos siekė ieškoti tarpusavio ryšių tarp kūno ir psichikos, tuo susidomėjo Z. Froidas. Dabar pischosomatinės priežastys suvokiamos kitaip, nei rašį Heinroth: tai yra psichologiniai, socialiniai ir elgesio faktoriai, kurie daro įtaką procesams kūne.

Mokslinė perspektyva (XIX a. – XX a. pr.)

XIX a. pab. William James skatino psichologus užsiimti metodologiniu paralelizmu, t.y. jis teigė, kad psichologai turėtų tiesiog siekti užfiksuoti empirines koreliacijas tarp proto būsenų ir smegenų procesų.

XX a. biheivioristai bandė eliminuoti psichinius procesus iš psichologijos mokslo tyrinėjimų ir manė, kad jie elgesiui turi įtakos minimaliai. Tačiau ne visi biheivioristai ignoravo psichinius procesus. Edward C. Tolman jų neneigė, tačiau ir nekėlė kūno ir psichikos problemos.

Tuo tarpu geštaltistai kalbėjo apie psichofizinį izomorfizmą. Pasak jų, suvokimo patyrimas yra tiesiogiai susijęs su smegenų struktūrų organizacija. Pavyzdžiui, jų manymų, smegenys turi tam tikras struktūras, kurios atsako į tam tikrą stimulinę informaciją.

Wilhelm Reich ir kūno psichoterapija

Vienas iš kūno psichoterapijos pradininkų buvo Wilhelm Reich. Jis ir jo pasekėjai yra laikomi kūno psichoterapijos pradininkais. Reich tapo žymus dėl savo idėjos apie raumenų įsitempimą.  Pasak jo, raumenų įsitempimas atspindi išstumtas emocijas. Šį reiškinį jis pavadino kūno šarvais.

Savo sukurtoje terapijos formoje – vegetoterapijoje – Reich prašydavo pacientų nusirengti viršutinius drabužius ir atsigulus ant kušetės giliai ir ramiai kvėpuoti. Taip pat šioje terapijos formoje terapeutas prašo pacientų  fiziškai simuliuoti kūno veiksmus, kurie pasitaiko patiriant stiprias emocijas. Galiausiai šitaip simuliuojant, pacientas priverčiamas pajausti emociją, taip teoriškai išlaisvinant kūne ir psichikoje buvusią užspaustą emociją. Katarsio momentu pacientai kartais rėkdavo ar net vemdavo.

Dabartis

Galima sakyti, kad kūno ir sielos problema vis dar lieka neišspręsta, kadangi atsiranda tyrimų, kurie parodo, jog mūsų psichika ir sąmonė tėra biologinio procesų veikimas, tačiau greitai randasi ir tyrimų, kurie tai paneigia. Ši problema turėtų būti sprendžiama jungtinėmis pajėgomis su filosofais, psichologais ir neuromokslininkais. Šiuolaikiniai neuromokslininkai teigia, kad šiuo metu reikalingas naujas požiūrio taškas, iš kurio galėtume žvelgti į šią problemą, kadangi nuo Dekarto laikų nelabai kur pasistūmėjome.

Literatūra.

Asaad, Ghazi (1996). Psychosomatic Disorders: Theoretical and Clinical Aspects. Brunner-Mazel. pp. X, 129–130

Descartes, R. (2002). Sielos aistros (L. Rybelis, vert.). Vilnius: Pradai.

Margetts, E. L. (1950). HISTORY OF THE WORD PSYCHOSOMATIC . Canadian Medical Association Journal, 63(4), 402–404.

Mind-body problem. (n.d.). Retrieved March 03, 2016, from http://psychology.wikia.com/wiki/Mind-body_problem#cite_note-13

Robinson, Howard, „Dualism“, The Stanford Encyclopedia of Philosophy (Spring 2016 Edition), Edward N. Zalta (ed.), žiūrėta per   http://plato.stanford.edu/archives/spr2016/entries/dualism/

The American College of Orgonomy, iš http://www.orgonomy.org/

Thomas, . (1912). The Summa theologica of St. Thomas Aquinas. London: Burns Oates & Washbourne.