Ar emocijos sukelia žmogaus elgesį?

Ar emocijos sukelia elgesį? Arba dar galėtume paklausti, ar emocijos veda į elgesį? Atrodo, kad atsakymas į šį neilgą klausimą yra akivaizdus ir daugelis žmonių į jį atsakytų „TAIP“. Argumentų atsakymui „taip“ ne vienas galime rasti asmeniniuose patyrimuose. Tūrbut ne vienas esat kada nors pasakęs kažką panašaus: „jei mane apima X emocija, geriau nedaryti kažko , nes galiu kvailai pasielgti“. Arba tai, kad išssigandę mes ko nors vengiame. Galėčiau šia pastraipa ir pabaigti šį rašinį, bet pažvelkime į šį klausimą su iš pirmo žvilgsnio akivaizdžiu atsakymu.

Toliau esančiame tekste daugiausiai remsiuos amerikiečių neuromokslininko Joseph E. LeDoux pasvarstymais ir tyrimais. Daugiausiai bus remiamasi baimės jausmo tyrimais. LeDoux, paklaustas apie tai, ką žmonės dažniausiai galvoja suprantantys apie emocijas, atsakė, kad daugelis mano, kad tai yra būsenos, kuriomis mes panašūs į gyvūnus ir jog tos būsenos veda mus į elgesį. Tiesa ta, kad emocijos ir elgesys laiko atžvilgiu beveik sutampa, tačiau ar tai reiškia, kad emocijos veda į elgesį?

Emocijų ir elgesio supratimo problema kyla iš to, kad šiuos reiškinius dažniausiai laiko tėkmėje regime kartu. Kas byloja apie akivaizdų ryšį, tačiau nebūtinai priežastingumą. Matuodami ledų pardavimus ir vagysčių skaičių, neabejotinai rastume ryšį, tačiau tai nereiškia, kad kylantys ledų pardavimai lemia didesnį vagysčių skaičių. Daugiau ledų parduodama vasarą. Daugiau žmonių išvyksta atostogauti irgi vasarą, vadinasi, daugiau namų yra paliekami be priežiūros, kas lemia, kad pakyla ir vagysčių skaičius. Tokiu buitiniu pavyzdžiu galima parodyti, kad ryšys nereiškia priežastingumo.

Padėti pažvelgtį į šį jausmų ir elgesio galvosūkį kitu kampu gali pavyzdžiai iš mokslinių tyrimų su pacientais, kurie turi pažeidimų vizualinėje žievėje (V1, striate cortex). Jei tokiems žmonėms pateiksime kokį nors baimę sukeliantį dirgiklį ir nukreipsime jį į tą zoną, kuri sąmoningam to dirgiklio suvokimui yra akla, nestebėsime baimės elgesio, kuris kiltų jaučiant baimę. Vis dėlto, nesąmoningas to grėsmingo dirgiklio užfiksavimas smegenyse įvyksta ir migdolinis kūnas (smegenų dalis, susijusi su grėsmės atpažinimu) atpažįsta, kad dirgiklis kelia grėsmę, tad fiziologiškai kūnas patiria pasirengimą, kurį mokslininkai laiko prisitaikymo elgesiu, kuris būdingas kūnui, kai žmogus tuo pačiu metu jaučia ir baimę. T.y. žmogaus širdies ritmas padažnėja, atsiranda odos galvaninės reakcijos, būdingos baimei ir pan. Kadangi tiek organizmo parengtis reakcijai į grėsmingą dirgiklį, tiek baimės jausmas eina greta, gali kilti klaidingas suvokimas, kad vienas yra kito priežastis.

Tyrimai atliekami ne tik su žmonėmis, kurie turi akląją zoną. Galima neutralų dirgiklį, tarkime, mėlyną kvadrątą susieti su nedidele elektros srove, kuri kirstų per pirštą, kas kartą, kai kvadratas parodomas. Susiformuotų grėsmės reakcija į mėlyną kvadratą. Vėliau, rodant dirgiklį labai trumpą laiką, tiek, kad sąmoningai nesuvoktų, jog jis yra rodomas, organizmo parengtis reakcijai į grėsmę įvyksta, tačiau žmogus baimės nejaučia.

Iš pateiktų pavyzdžių matome, kad smegenys užfiksavo pavojų ir kūnas sureagavo, tačiau sąmoningame lygmenyje žmogus baimės nejaučia, nes nežino, kad jam pateikiamas dirgiklis, kuris jam yra grėsmingas. Tokie tyrimai parodo, kad dirgiklio informacija, patekusi į smegenis, apdorojama skirtingais mechanizmais. Vienas mechanizmas įvertina grėsmę, kitas atsakingas už tos grėsmės patyrimą. Iš to išplaukia LeDoux apibrėžimas, kas yra emocijos. Tai yra sąmoningas patyrimas kažko, kas mums psichologiškai ar biologiškai yra reikšminga. Bet, pasak LeDoux, emocijos nelemia elgesio. Mes bėgame ne dėl to, kad bijome. Mes bijome dėl to, kad suvokiame, jog su mumis vyksta grėsmingi dalykai.

Nors įprasta manyti, kad gyvūnai turi jausmus, moksliškai tą įrodyti labai sudėtinga. Gyvūnai, kaip ir žmonės, smegenyse turi sistemą, kuri reaguoja į grėsmę, bet, kol kas, panašu, kad tik žmogus gali sąmoningai tą grėsmę jausti kaip, pvz, baimės jausmą.

„Vitalijau, prirašei čia sudėtingų dalykų apie emocijas ir smegenis ir sumaišei man smegenis“. Galbūt galėtumėt taip pasakyti paskaitę tekstą iki šitos vietos. Ir turbūt natūraliai kyla klausimas, kas iš tokių sudėtingų tyrimų mums, paprastiems žmonėms, kurie kasdien susiduria su baime ir nerimu. Tas pats LeDoux teigia, kad šie tyrimai gali padėti atrasti naujų ir efektyvių būdų padėti gydyti nerimo ir baimės sutrikimus. Iki šiol vaistai nuo nerimo visiškai nepatobulėjo, apart to, kad sukelia mažiau šalutinių poveikių nei anksčiau.

LeDoux kalba, kad turėtų atsirasti visai kitoks minėtų sutrikimų gydymas. Galima būtų žmogui rodyti grėsmę sukeliantį stimulą labai trumpą laiką. Tokį trumpą, kad jis nespėtų nukeliauti iki sąmoningo suvokimo. Tokiu būdu neąmoningai kūnas jaustų grėsmę, tačiau sąmoningai patiriamo baimės jausmo nebūtų. Migdolinis kūnas (smegenų dalis, atsakinga už grėsmės įvertinimą) priprastų prie dirgiklio ir automatinė reakcija į dirgiklį turėtų būti nebe tokia intensyvi, kai sąmoningai baimė būtų suvokiama.

Šaltiniai:

https://www.cns.nyu.edu/ledoux/pdf/daed_LeDoux_2015.pdf

http://www.scholarpedia.org/article/Affective_blindsight

http://nautil.us/issue/75/story/human-emotions-are-personal-narratives


Komentarai uždrausti.