Skiepai ir autizmas, chemtreilai, sufalsifikuotas išsilaipinimas mėnulyje, rugsėjo 11, pasaulis yra valdomas slaptos organizacijos ir t.t., sąrašas nėra baigtinis. Tai tik keletas sąmokslo teorijų, kuriomis tiki ne toks jau ir mažas kiekis žmonių. Kai kurios jų, pvz., sąmokslo teorijos apie skiepus, pastaraisiais metais įgauna nemenką pagreitį, o tokie reiškiniai kaip tymų protrūkis tai tik patvirtina. Tad kodėl gi žmonės tiki įvairias nebūtais dalykais ir net skatina tuo tikėti kitus? Šįkart pažvelgsime į samokslo teorijų psichologinius aspektus.
Kodėl geriems žmonėms nutinka blogi dalykai? Dažnai užduodamas tarsi retorinis klausimas. Kuomet blogi dalykai nutinka geriems žmonėms, tada kažkas negero yra su pasauliu ir tai turi būti paaiškinama kokiu nors būdu! Sąmokslo teorijos yra tam tikra žmonių reakcija į neužtikrintumą, nežinojimą ir bejėgiškumą. Baimė ir kontrolės jausmo nebuvimas tarsi stimuliuoja motyvaciją įžvelgti sąmokslą. Paimkime paprastą pavyzdį, kuris aktualus dabar – skiepai.
Nors ir retai, bet kartais taip nutinka, kad pasiskiepijus žmogui pasireiškia koks nors ūmus šalutinis poveikis, kadangi nesu medikas, nesiplėsiu į tai, koks tas poveikis gali būti, bet, tarkime, tas šalutinis poveikis pakankamai ūmus. Tėvus, kurie nuvedė paskiepyti savo vaiką, natūralu, apima pyktis, neviltis, o ypač neteisybės jausmas. Kaip ir kodėl būtent taip nutiko man/mano vaikui? Todėl kai kurie žmonės pradeda ieškoti atsakymų, kurie padėtų suprasti, kodėl taip nutiko.
Daugybė įvykių gyvenime galima įvardyti kaip atsitiktinius įvykius. Tačiau kai kuriais atvejais žmonės, vedami stiprių jausmų, kritinio vertinimo stokos, nebegeba įvertinti kokio nors jiems nutikusio nemalonaus įvykio kaip atsitiktinio ir šiam vidiniam konfliktui išspręsti ieško tam tikro atpirkimo ožio, kuris galėtų būti atsakingas už tai, kas jam nutiko. Pavyzdžiui, farmacijos korporacijos, kurios specialiai į skiepus prideda kenksmingų medžiagų, kad žmonės sirgtų yra puikiai tinkantis variantas.
Taigi, mūsų sugalvoto pavyzdžio apie skiepus atveju, tėvai, tikėdami, kad tai susiję su farmacijos koporacijomis, randa tą atpirkimo ožį, randa atsakymą į klausimą, kodėl jų vaikui taip nutiko. Ir čia tada įsijungia kitas mechanizmas, kad aš žinau, kodėl taip nutiko ir aš žinau, ką turiu daryti, kad tai nepasikartotų.
Mąstymo stilius ir išsilavinimas
Nuskambės labai šabloniškai, bet mokslininkų grupė iš Didžiosios Britanijos atliko tyrimą. Tyrimą, kuriuo siekė išsiaiškinti galimas tikėjimo sąmokslo teorijomis priežastis. Tiksliau pasakius, jie atliko 2 tyrimus. Antrasis tyrimas buvo pirmojo tyrimo pakartojimas su kita žmonių grupe ir gauti rezultatai nesiskyrė, todėl tai sustiprina jų svartymų pagrįstumą. Taigi, ką gi tie mokslininkai iš DB nustatė?
Tyrimo rezultatai parodė, kad tikėjimas sąmokslo teorijomis iš dalies gali būti paaiškintas specifiniu mąstymo stiliumi, kurį galima būtų apibūdinti kaip tikėjimas tuo, kad įvykiai turi iš anksto sugalvotas ar tyčines priežastis, nors įvykiai ir atsitiktiniai. Tai labai panašu į tai, kas buvo rašoma keliomis pastraipomis anksčiau. Dar svarbu paminėti, kad tikėti sąmokslo teorijomis labiau linkę mažiau išsilavinę žmonės. O toks mąstymo stilius, kurį čia ir apibūdinome gali kažkiek būti keičiamas dėka edukacijos ir išsilavinimo.
Kalbant ne tik apie sąmokslo teorijas, bet ir apie nepagrįstus įsitikinimus, paranormalius reiškinius ir panašiai, žmonės, kurie turi vieną tokį įsitikinimą, linkę jų turėti ir daugiau. Tad tai skamba kaip „užkrėčiamas“ reikalas. Nors veikiausiai čia reiktų kalbėti apie tai, kad tie žmonės, kurie tiki sąmokslo teorijomis, pasižymi tokiomis asmenybės savybėmis ar mąstymo stiliais, kurie lemia, kad žmogus ir kitus įvykius/reiškinius interpretuoja klaidingai.
Kažkokie kitokie?
Jei esate susidūrę su sąmokslo teorijomis tikinčiais žmonėmis ir su jais pabendravę daugiau laiko, galėjote pastebėti vieną panašumą – tikėjimas tuo, ką sako jie ir visiškas ar nemažas neigimas to, ką sako kitas. Toks dalykas kaip įrodymai jų sąmonėje tarsi neegzistuoja ir viskas paremta aklu tikėjimu ar kokia nors nuomone. Dėl to, o ir dėl aukščiau minėtų priežasčių, su tokiais žmonėmis apturėti konstruktyvią diskusiją yra gana sudėtinga. Ne vienas tyrimas yra taip pat patvirtinęs ryšį tarp sąmokslo idėjų ir mokslo neigimo apskritai. Tikintieji sąmokslu taip pat pasižymi cinišku požiūriu apie pasaulį ir politiką apskritai.
Ne visos sąmokslo teorijos yra pavojingos visuomenei ir mes neturime teisės atimti galimybės žmonėms galvoti apie ką nors alternatyviai. Juolab, kad yra sričių, kur viena ar kita sąmokslo teorija skatina diskusijas apie tai, kaip yra iš tikrųjų. Bet svarbu tyrinėti priežastis, kurios lemia, kad žmonės ne tik tiki jomis, bet ir aktyviai skleidžia jas, kadangi tikrai yra sričių, pvz., skiepai, kur tam tikri nepagrįsti įsitikinimai kelią pavojų ne tik pačiam tikinčiajam, bet ir aplinkiniams. Kažkiek tai įmanoma pakeisti edukacija ir kalbėjimu, tačiau kai ko pakeisti čia neįmanoma.
Šaltiniai:
Douglas, K. M., Sutton, R. M., Callan, M. J., Dawtry, R. J., & Harvey, A. J. (2016). Someone is pulling the strings: Hypersensitive agency detection and belief in conspiracy theories. Thinking & Reasoning, 22(1), 57-77.
Groh, D. (1987). The temptation of conspiracy theory, or: Why do bad things happen to good people? Part I: Preliminary draft of a theory of conspiracy theories. In Changing conceptions of conspiracy (pp. 1-13). Springer, New York, NY.
Koerth-Baker, M. (2013). Why rational people buy into conspiracy theories. The New York Times Magazine, 21.
Lobato, E., Mendoza, J., Sims, V., & Chin, M. (2014). Examining the relationship between conspiracy theories, paranormal beliefs, and pseudoscience acceptance among a university population. Applied Cognitive Psychology, 28(5), 617-625.
van Prooijen, J. W., & Douglas, K. M. (2017). Conspiracy theories as part of history: The role of societal crisis situations. Memory studies, 10(3), 323-333.