Geriau būti nuodėmingu Dievo valdomame pasaulyje

Te nesuklaidina jūsų įrašo pavadinimas, kadangi įrašas nėra susijęs su religija. Tačiau temai geriau atskleisti pasirinkau būtent tokį pavadinimą ir skaitydami šį tekstą suprasite kodėl. Įrašas yra apie smurtą prieš vaikus. Bet koks smurtas prieš vaikus yra itin neigiamas pasekmes turintis reiškinys, kadangi tai yra ne tik fiziškai, bet ypač psichologiškai traumuojantis veiksnys, kuris turi dar liūdnesnes pasekmes, jei smurtaujantis prieš vaiką žmogus yra iš šeimos.

Emile-Othon Friesz, The Bath, 1929, Oil on canvas, 60,3 x 73 cm

Kiekvienas (tikiuosi) nuovokesnis ir šiek tiek kritinio mąstymo turintis žmogus tikriausiai supranta, kad smurtas prieš vaikus yra neigiamas dalykas.  Tačiau kaip yra nuolat išlendantis „prie ruso buvo geriau“, taip šioje temoje yra klasikiniu tapęs „mane mušė ir va normalus/normali užaugau“. Ką reiškia „normaliu užaugau“? Dažniausiai tai reiškia, kad mane tėvai mušdavo dėl to, kad neklausydavau, bet va man pavyko užaugti ir tapti žmogumi. Ši nuostata taip pat tokia gaji dar dėl vienos priežasties – tėvai (geresni ar blogesni) vis tiek išlieka labai reikšmingos figūros mūsų gyvenime, todėl žmonės linkę pateisinti ar ginti jų naudotas priemones, nes juk nėra taip paprasta pripažinti, kad tėvai auklėjo mane blogai. Kitas svarbus aspektas čia yra tai, kas nagrinėjant patologišką žmogaus raidą, vadinama daugiafinališkumu. Šiuo terminu norima pasakyti, kad analogiška patirtis gali nuvesti į skirtingas pasekmes. Žmonės gyvena skirtingose aplinkose, draugauja su skirtingais draugais, pasižymi skirtingomis genetinėmis savybės. Visi šie ir panašūs veiksniai prisideda prie to, kad vieniems patirtas smurtas padaro daugiau žalos, o kitiems mažiau. Sakymą, kad „mane mušė ir užaugau normalus“ priskirčiau taip pat reikšmingai žalai, kuri iš esmės reiškia, kad žmogaus suvokimas apie smurtines bausmes yra toks, kad jis nemano, jog jos daro žalą, kadangi žvelgdamas iš savo perspektyvos jis arba ji nesuvokia, ką blogo galėjo nulemti tai, kad žmogus buvo mušamas. Esu kalbėjęs su žmogumi, kuris netgi dėkojo tėvams už tai, kad jį mušė, kadangi pasak jo, jei būtų nemušę, būtų „išaugęs“ netinkamu žmogumi, nes būtų rūkęs ir gėręs. Žvelgiant iš biheiviorizmo (viena iš psichologijos mokyklų) pusės, fizinė bausmė yra elgesio valdymo priemonė, tačiau kalbant apie žmogaus elgesį, tai pati netinkamiausia ir bene didžiausią žalą nešanti priemonė. Grįžtant prie pavyzdžio apie žmogų, kuris dėkojo tėvams už tai, kad jį mušė, galime tik iškelti klausimą, ar tas žmogus nesielgė taip, kaip jo tėvai nenorėjo, kad jis elgtųsi dėl, kad suprato, kad daro kažką negero ar dėl to, kad tiesiog nenorėjo vėl būti mušamas? Žinoma, būdamas suprantingu žmogumi suvoki, kad, ko gero, yra vienetai žmonių, kurie vieną/kitą kartą nėra gavę vadinamos „beržinės košės“ ir yra daugybė žmonių, kurie sako, kad „beržinė košė“ nėra tapatu fiziniam smurtui prieš vaikus. Galima suprasti tokį jų argumentą, kadangi „beržinės košės“ sąvoka savyje tarsi talpina tai, kad vaikas gauna per užpakalį už tai, kad neklauso tėvų. Vadinasi, vaikas tarsi turėtų suprasti priežasties ir pasekmės ryšį. Vystant šią mintį artėjame prie minties, kuri buvo panaudota straipsnio pavadinime. Nancy McWilliams savo knygoje „Psichoanalitinė diagnostika“ cituoja škotų psichoanalitiką Ronald’ą Fairbairn’ą ir pakartoja tokius jo žodžius: „geriau būti nuodėmingu Dievo valdomame pasaulyje, nei gyventi ten, kur šeimininkauja Šėtonas“. Man pasirodė, kad ši citata panaudota labai tinkamai ir itin tinka nušviesti giluminę smurto prieš vaikus problematiką. Manau, kad ne vienas esate girdėję apie tokį gynybos mechanizmą kaip projekcija, t.y., kai neigiamos savo savybės yra suvokiamos kaip kito žmogaus savybės. Yra ir panašus į atvirkštinį šio gynybos mechanizmą variantas, kuris vadinasi introjekcija. Introjekcijos esmė yra tai, kad žmogus (šiuo atveju – vaikas) veiksnius, kylančius iš išorės neteisingai suvokia kaip kylančius iš vidaus. Todėl vaikai, kurie gyvena šeimose, kuriose nuolat patiria smurtą, pradeda galvoti, jog kažkas yra negerai su jais, taip manydami, kad jei keisis patys, pasikeis ir situacija. Tačiau šitaip yra praleidžiamas faktas, kad galbūt tu gyveni tiesiog destruktyvioje šeimoje.

Kaip rodo realybė, keičiantis vaikui, situacija pasikeičia ne visada. Neturiu tikslios statistikos, bet viename interviu su Kauno klinikų gydytoju buvo paminėta, kad kasmet Kauno klinikose gydoma 400 vaikų su smurto žymėmis. 400!!! Jei padalintume iš dienų skaičiaus metuose, gauname daugiau nei po vieną vaiką kasdien. Ir tai yra tik Kauno duomenys, ir tai yra tik vaikai, kurie buvo sužaloti taip, kad jiems jau reikėjo patekti į ligoninę. Natūraliai iškyla klausimas, o kiek dar yra vaikų, kurie į ligonine nepateko, tačiau, kurie patyrė stiprią fizinę prievartą. Tokie duomenys yra itin žiauri iliustracija to, kad beržinė košė gali peraugti į daug rimtesnius dalykus, o kai kuriais atvejais galbūt net  nepradeda nuo beržinės košės. Panagrinėkime, ar tiesiog „beržinė košė“ tokia jau nekalta auklėjimo priemonė (šįkart jau su tikslia statistika)? 2016 m. tyrimas apžvelgė 13 metų duomenis, kuriuose buvo tirta net 160 tūkstančių vaikų. Analizė parodė, kad beržinė košė (angl. spanking) buvo susijusi net su 13 iš 17 neigiamų raidos pasekmių. Beržinė košė arba perimas buvo susijęs su dažnesnėmis psichikos sveikatos problemomis, su antisocialiu elgesiu, su žema saviverte, su prastesniu moralinių normų perėmimu, su prastesniais santykiais su tėvais, netgi su žemesniais kognityviniais gebėjimais. Duomenys taip pat atskleidė, kad kuo dažniau tėvai patys būdavo periami, tuo dažniau ne tik pritardavo tokiai auklėjimo priemonei, bet ir patys ją naudodavo.  Įdomu tai, kad duomenys parodė, jog dažnesnis vaikų perimas buvo susijęs su dažnesne rimtesne fizine prievarta prieš vaikus. Tai reiškia, kad kuo dažniau tėvai naudoja perimą kaip auklėjimo priemonę, tuo didesnė tikimybė, kad tai gali peraugti į rimtesnį fizinio smurto panaudojimą. Ar gali beržinės košės davimas turėti kokių nors pozityvių pasekmių? Panašu, kad nelabai. Iš visų nagrinėtų tyrimų tik 1 rado perimo ryšį su pozityvia pasekme, tačiau tyrimas buvo atliktas tik kariūnų imtyje, todėl tyrimo rezultatus generalizuoti reiktų itin atsargiai. Tyrimas parodė, kad kariai, kurie buvo periami, rečiau vartodavo amfetaminą ir opioidus.

Taigi, matome, kad beržinės košės davimas nėra toks jau nekaltas. Ir tai nėra susiję vien tik su neišsilavinusia visuomenės dalimi, taip elgiasi įvairų išsilavinimą turintys žmonės. Tad panašu, kad problema slypi ne išsilavinimo stokoje, o tokio veiksmo rimtumo suvokimo trūkume. Jei yra pakankamas kiekis žmonių, gyvenančių patologišką gyvenimą, jie patologizuoja visuomenę (panašu, kad taip ir vyksta), o tada rasti išeities tašką pasidaro be galo sunku. Kartais norėtųsi tėvams (esamiems ar būsimiems) pasakyti auksinę rytų išminties taisyklę: „elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi“. Tačiau realios gyvenimo situacijos parodo, kad ne visi žmonės netgi norėtų, kad jų nemuštų. Klausimas tada iškyla vienas – galbūt tas noras susijęs su tuo, jog gyvenama nuodėmėje Dievo karalystėje?

 

Jei patinka straipsniai, galite paremti Tranzo būseną Patreon!


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.