Kaip suprasti motyvaciją?

Kaip suprasti motyvaciją?

Viena didžiausių ir plačiausiai pritaikomų pastarojo laikmečio motyvacijos teorijų – savideterminacijos teorija. Žinios iš šios teorijos, siekiant suprasti žmogaus elgesį, yra pritaikomos labai plačiai: nuo mokyklų iki profesionalių sporto komandų, nuo gydytojų iki motinų, kurios maitina kūdikį krūtimi. Šįkart norėčiau plačiau papasakoti apie šią teoriją, su kuria susipažinau dar rašydamas savo bakalauro darbą.

Iliustracijai panaudotas stop kadras iš filmo „Good Will Hunting“ (1997)

Savideterminacijos teorija (toliau – SDT) yra motyvacijos teorija, kuri remiasi prielaida, kad žmonės turi įgimtą polinkį judėti tokių aktualizavimo ir integravimo procesų kaip geresnė savireguliacija, kompetencija ir veiksmų integracija link. Šie procesai priklauso nuo trijų bazinių psichologinių poreikių: kompetencijos, autonomijos ir sąryšingumo (angl. relatedness). Šie procesai šioje teorijoje laikomi įgimti, neišmokti, būdingi žmonijai visais laikais, skirtingose kultūrose ir nepriklausomi nuo lyties (. Orientacija į skirtingus poreikius, išskiria SDT nuo ilgą laiką XX a. dominavusių išmokimo teorijų, kurios teigė, kad elgesys yra veikiamas materialinio atpildo arba fiziologinių poreikių. SDT daugiausia dėmesio skiriama psichologiniams individo poreikiams, t.y. autonomijai, kompetencijai ir sąryšingumui.

Kompetencijos poreikis yra patenkinamas, kai žmogus turi galimybę išreikšti savo pajėgumus ir gebėjimus, siekti iššūkių. Saryšingumas šioje teorijoje suvokiamas kaip priklausymo bendruomenei pojūtis, kuris pasiekiamas per tarpasmeninius santykius. Autonomija suvokiama kaip individo galimybė veikti kongruenčiai su jo paties interesais ir vertybėmis. Kongruenčiai reiškia, kad žmogaus interesai sutampa su jo vertybėmis. Visi 3 paminėti poreikiai atspindi sąlygas, kurios yra reikalingos pischologiniam augimui ir gerovei.

Remiantis šia teorija, elgesys gali būti vedamas vidinės motyvacijos, išorinės motyvacijos, arba vykdomas neturint motyvacijos (t.y. vykdomas, kai egzistuoja motyvacijos nebuvimas). Visi šie trys motyvacijos tipai patenka į savideterminacijos kontinuumą. Kontinuuma galime įsivaizduoti kaip ilgą tiesę. Kairė kontinuumo pusė žymi patį žemiausią motyvacijos tašką, t.y. motyvacijos nebuvimą. Keliaujant į dešinę, toliau eina išorinė motyvacija. Galiausiai, dešinėje kontinuumo pusėje stovi vidinė motyvacija. Šiame kontinuume motyvacija svyruoja nuo mažiau savideterminuotos iki daugiau savideterminuotos.

Kai motyvacija yra labiau savideterminuota, asmuo savo elgesį suvokia kaip labiau kontroliuojamą, nei tuomet, kai žmogus pasižymi mažiau savideterminuota motyvacijos forma. Šiuo atveju elgesio suvokimas kaip kontroliuojamo, rodo asmens autonomiją, kadangi savo elgesį jis reguliuoja pats, tuo tarpu esant kontroliuojamoms motyvacijos formoms, elgesys kontroliuojamas išorinių veiksnių. Kuo didesniu laipsniu žmonės perima į savo vidinį pasaulį priežastis, dėl kurių vykdo tam tikrą elgesį, tuo labiau savideterminuoti jie yra.

Šioje teorijoje motyvacija skirstoma ne tik į jau minėtas 3 rūšis. Vidinė ir išorinė motyvacijos turi po 3 kategorijas, kurios labiau detalizuoja motyvus, kodėl žmogus atlieka tam tikrą veiksmą.

Vidinė motyvacija žinoti yra susijusi su tokiais konstruktais kaip smalsumas, tyrinėjimas ir mokymosi tikslai. Šio tipo vidinę motyvaciją galima apibrėžti kaip veiklos atlikimą dėl malonumo, kurį individas patiria sužinodamas, išmokdamas, bandydamas suprasti. Pavyzdžiui, sportininkai gali turėti vidinę motyvaciją žinoti tuomet, kai mokosi naujų veiksmų atlikimo technikų ir pan.

Vidinė motyvacija į tikslą pirmiausia buvo tyrinėta raidos ir edukacinės psichologijos rėmuose kaip meistriškumo motyvacija. Pagal savo pavadinimą, ši vidinės motyvacijos rūšis gali atrodyti panaši į išorinę motyvaciją, tačiau tai nėra tas pats. Išorinė motyvacija yra tuomet, kai elgesys atliekamas dėl kokių nors išorinių paskatų, pavyzdžiui, atlygio. Vidinė motyvacija į tikslą yra tuomet, kai veikla yra atliekama dėl malonumo, kuris patiriamas, kai asmuo bando užbaigti, tobulinti kažkokį veiksmą ar ką nors sukurti.

Vidinė motyvacija siekiant patirti sužadinimą patiriama tuomet, kai veiksmas atliekamas siekiant patirti stimuliuojančius pojūčius (pvz., sensoriniu pojūčius, estetinius, linksmumą, susijaudinimą

Išorinės motyvacijos rūšis, kuri vadinama introjekcija, pasitaiko tuomet, kai buvę išoriniai motyvacijos šaltiniai tampa internalizuoti, t.y. kai tam tikri standartai perimami į savo vidinį suvokimo pasaulį. Šiuo atveju elgesys skatinamas vidinio spaudimo, kurį sukelia kaltės jausmas arba nerimas. Tokios motyvacijos pavyzdys galėtų būti sportininkas, kuris sportuoja dėl to, kad būtų geros formos dėl estetinių priežasčių arba dėl to, kad bijo jaustis sugėdintas, jei tokios formos nebūtų. Sportininkas jaučia, jog jis tarsi „turėtų“ sportuoti.

Trečioji išorinės motyvacijos rūšis – identifikacija – apibūdinama kaip išorinė motyvacija, kuomet žmogus elgesį pradeda vertinti kaip svarbų. Kai asmuo pradeda vertinti veiklą ir identifikuojasi su tos veiklos svarba, laikoma, jog individas pasižymi idetifikuota reguliacija. Tokios motyvacijos pavyzdys gali būti asmuo, kuris sportuoja todėl, kad jaučia, jog tai jam padės augti kaip asmenybei. Apibendrinant, identifikacijos atveju asmuo identifikuojasi su asmenine elgesio svarba jam pačiam.

Paskutinė išorinės motyvacijos forma – integruota reguliacija. Ši motyvacijos forma egzistuoja tuomet, kai žmopgaus elgesys yra jam ne tik vertingas, bet ir yra sutampantis su jo gyvenimo tikslais ir poreikiais.

Pritaikymas

Kaip teorijos supratimas gali padėti praktikoje? Taigi, žinome, kad žmogui reikia patenkinti 3 poreikius (sąryšingumą, kompetenciją ir autonomiją), todėl reikia imtis veiksmų, kurie padėtų šiuos poreikius patenkinti. Teorija besinaudojantys autoriai išskyrė kelis esminius teorijos pritaikymo komponentus kiekvienam poreikiui.

Kaip didinti autonomiją?

Aktualumas. Tai, ką žmogus atlieka, jam turi būti prasminga ir logiškai aišku. Tokiu būdų pats veiklos atlikimas didina šansus ją vykdyti toliau, kadangi tai žmogui yra prasminga. Reikia ieškoti.

Pagarba. Pripažinimas kito žmogaus požiūrio svarbumo ir jausmų rodo pagarbą, o tai kitam žmogui taip pat didina autonomijos poreikio patenkinimą, nes tai, ką aš jaučiu ir kaip matau pasaulį yra svarbu kitam.

Pasirinkimas. Skatinti žmogų rinktis tai, kas jam įdomu ir suteikti kuo daugiau galimybių rinktis, kai tai įmanoma.

Kontrolės vengimas. Reiktų stengtis vartoti kuo mažiau prievartą ir autoritarinį režimą implikuojančių žodžių, nes tai sudaro kontrolės įvaizdį. Būtent šis patarimas labiausiai pritaikomas ne asmeniškai, o kolektyvuose, darbo aplinkoje.

Kaip didinti kompetencijos poreikio patenkinimą?

Lūkesčių aiškumas. Labai svarbu formuluoti realistiškus tikslus ir apsibrėžti, ko galima tikėtis iš būsimo elgesio, o ko tikėtis neverta.

Optimalus iššūkis. Svarbu išsikelti tokią užduotį, kuri galėtų atitikti individualius įgūdžius.

Grįžtamasis ryšys. Turėtų būti konstruktyvus, neteisiantis. Paaiškinti tai, kas buvo atlikta gerai, kas ne visai ir kaip tai galima būtų pakeisti.

Galimybės. Įgūdžių lavinimo galimybių suteikimas taip pat padeda didinti kompetencijos pojūtį.

Kaip didinti sąryšingumą?

Empatija. Bandymas pamatyti situaciją kito žvilgsniu.

Rūpestis. Nuoširdus parodymas, kad kitas rūpi.

Prieinamumas. Padeda žinojimas, kad kitas žmogus yra prieinamas esant reikalui.

Informacija. Dėmesio kreipimas į kitą ir informacijos žinojimas apie jį.

Taigi, apžvelgiau teoriją ir kelis pagrindinius būdus, kaip autoriai ne tik siūlo ją taikyti, bet ir taiko įvairiose srityse. Ką galima buvo suprasti skaitant teorijos panaudojimo galimybes? Pirmiausia tai, kad daugelis technikų, kurios padeda motyvuoti žmogų ir patenkinti minėtus pagrindinius poreikius yra susijusios ne tik su individualiomis pastangomis, bet su visa aplinka, kuri mus supa. Matome nemažą kitų žmonių indėlį į palaikomą motyvaciją. Įvairių pavyzdžių, kaip galima pritaikyti teoriją praktiškai, galima sugalvoti ir patiems. Svarbu suprasti, kokie principai glūdi skirtingose motyvacijos formose, o tada praktiniai pritaikymai gali nesunkiai patys susigalvoti. Tikiuosi aprašiau skirtingas motyvacijos formas aiškiai ir daviau neblogą pradžią domėjimuisi tokia motyvacijos samprata, o visi norintys toliau apie tai skaityti, galės informacijos rasti internete, nes jau žino kaip kas vadinasi :).

Šaltiniai:

https://ehps.net/ehp/index.php/contents/article/viewFile/ehp.v16.i5.p171/9

Deci, E. L., & Ryan, R. M. (1985). Intrinsic motivation and self-determination in human behavior. Springer Science & Business Media. Deci, E. L., & Ryan, R. M. (1985).

The general causality orientations scale: Self-determination in personality. Journal of research in personality, 19(2), 109-134. doi:10.1016/0092- 6566(85)90023-6

Pelletier, L. G., Fortier, M. S., Vallerand, R. J., Tuson, K. M., Briere, N. M., & Blais, M. R. (1995). Toward a new measure of intrinsic motivation, extrinsic motivation, and amotivation in sports: The Sport Motivation Scale (SMS). Journal of sport and Exercise Psychology,
17, 35-35.

Pelletier, L.G., Rocchi, M. A., Vallerand, R. J., Deci, E. L., & Ryan, R. M. (2013). Validation of the Revised Sport Motivation Scale (SMS-II). Psychology of Sport and Exercise, 14, 329-341.

Vallerand, R. J. (2004). Intrinsic and extrinsic motivation in sport. Encyclopedia of applied
psychology, 2(10).

Vallerand, R. J., & Bissonnette, R. (1992). Intrinsic, extrinsic, and amotivational styles as predictors of behavior: A prospective study. Journal of personality, 60(3), 599-620