Apie sapnus, arba kodėl nereiktų tikėti sapnininkais (III dalis)

Pirmose šios straipsnių serijos dalyse rašiau apie jau klasikine laikoma Zigmundo Froido sapnų teoriją. Jei dar neskaitėte pirmųjų dviejų straipsnių, juos galite perskaityti čia ir čia. Tačiau, jei net ir neskaitėte, šis tekstas ir kaip atskiras tekstas, o ne straipsnių serijos dalis, turėtų būti prasmingas. Šiame straipsnyje pristatysiu šiuolaikine laikoma Ernesto Hartmanno (Ernest Hartmann) sapnų teoriją, kuri ir vadinasi Šiuolaikinė sapnų teorija (angl. Contemporary Theory of Dreams). Žinoma, nereiktų nuvertinti Froido sapnų teorijos kaip atgyvenos, kadangi ji buvo pirmoji moderni sapnų analizės teorija, tačiau metams bėgant ir randantis vis daugiau požiūriu, ją galima laikyti ne tik modernia, bet jau ir klasikine, kuri padarė neabejotiną įtaką ir daugeliui kitų sapnų teorijų, ne išimtis ir Eriko Hartmano teorija. Bet dabar apie viską nuo pradžių.

Iliustracijai panaudota René Magritte – „The Lovers“ tapybos darbo fotografija.

Ši teorija pradėta kurti XX a. 8-ajame dešimtmetyje. Kuriant ją, jau buvo žinomos ne tik senovės mąstytojų idėjos, bet ir Froido, Jungo, Adlerio, kitų psichodinamistų ir sapnų tyrinėtojų sapnų sampratos. Taip pat dėl kognityvinių mokslų revoliucijos ir pažangesnių technologijų jau buvo prieinami kitokie smegenų  ir miego tyrimo metodai, kurių neturėjo XX a. pradžioje savo sapnų teorijas kūrę autoriai, galbūt dėl to teorijoje itin pabrėžiama biologinė sapnavimo samprata.

Šiuolaikinėje sapnų teorijoje (ŠST) žmogaus psichinis funkcionavimas suvokiamas kaip nuolatinės besikeičiančios smegenų jungtys, kurios sudaro biologinį mūsų proto pagrindą. Šios jungtys laikomos esančios kontinuume, kurio viename gale – labai sukoncentruota veikla, pavyzdžiui, matematinės problemos sprendimas, o kitame – būsenos, kuomet mūsų psichinis funkcionavimas yra žymiai mažiau sutelktas į kažką konkretaus. Tarp šių mažiau protinės veiklos koncentracijos reikalaujančių būsenų patenka ir miegas. Ir būtent miegas yra kitame kontinuumo gale, kadangi jo metu jungtis mes kuriame labiausiai laisvai. Taigi viena esminių ŠST prielaidų yra tai, kad sapnavimas kuria jungtis. Nors sapnuojant jungtys atliekamos laisvai, jos nėra atsitiktinės. Kita svarbi šios teorijos dalis – pripažinimas, kad vaizdinys kažkokiu būdu sujungią informaciją mūsų atmintyje, įsivaizdavimuose ir pan. Šioje vietoje aišku yra tai, kad sapnavimas kuria jungtis tarp neseniai įvykusių įvykių ir senesnių prisiminimų. Šis apjungimo mechanizmas sujungia dvi ar daugiau skirtingų patirčių, vietų ar žmonių. Aiškindamas tai Hartmanas remiasi Froido idėja ir pamini, kad jo teorijoje tai vadinama kondensacija.

ŠST požiūriu, jungčių susidarymui miegant esminę įtaką daro sapnuotojo emocijos. Duomenys, kurie surinkti analizuojant žmonių sapnus, rodo, kad tuo metu dominuojanti sapnuojančiojo emocija veikia kaip vara. Ši vara lemia, kuri iš daugybės galimų jungčių bus aktualizuota tam tikru metu, ir kokie vaizdiniai pasirodys sapne. Kuomet dominuoja kuri nors viena emocija, sapnai būna paprastesni ir lengviau paaiškinami, tačiau kai tikslią emociją identifikuoti sunku arbą jų yra keletas, sapnai būna sudėtingesni. Hartmanas pateikia paprasto sapno pavyzdį, kuris yra susijęs su trauminiu patyrimu, pavyzdžiui, pabėgimu iš gaisro: „sapnuoju, kad esu paplūdimyje ir mane nuneša potvynio banga“. Šiuo atveju sapnuotojas sapnuoja ne patį trauminį įvykį, o jo metu patirtą emociją – baimę ir išgąstį. Tekste nurodomas angliškas žodis overwhelmed, kuris reiškia ir „apimtas“ ir „užlietas“. Taigi, šioje vietoje matome dar vieną ŠST paralelę su Zigmundo Froido sapnų teorija. ŠST taip pat laikosi prielaidos, kad įvyksta pakeitimas ir sapnuojamas ne pats įvykis, o jo metu patirta emocija. Froido teorijoje sapnuojamas ir išveikiamas noras. Taip pat šis Hartmano pavyzdys panašus į tai, ką Froidas vadino slaptųjų sapno minčių pavaizdavimu, kuris remiasi žodžių sąskambiu.

Ernesto Hartmano teorijoje didelę vietą užima sapnai po trauminio įvykio arba tiesiog po stipresnės stresinės situacijos, todėl skirsime nemažai dėmesio jiems ir čia. Po trauminio įvykio dažnai pasitaiko paprasti sapnai, kuriuose sapno vaizdiniai tiesiog kontekstualizuoja patirtą emociją. Trauminuose sapnuose neretai pasitaiko, kad yra įtraukiamos ir kai kurios pačio įvykio detalės, tačiau sapno pagrindą sudaro emocija, jausmas, kuris buvo to įvykio metu. Pateikiami moters, kuri buvo žiauriai išprievartauta, kelių savaičių po įvykio sapnuoti sapnai. 1)  Aš bandau eiti į vonią, kuomet staiga mane pradeda smaugti užuolaida. Bandau įkvėpti oro, bandau rėkti, tačiau iš tiesų neišskleidžiu nei garso. 2) Aš esu paplūdimyje, link manęs artėja viesulas ir įsuka mane. Vilkiu sijoną su juostelėmis. Viesulas sukasi aplink mane, o juostelės tampa gyvatėmis, kurios pradeda mane smaugti. Pabundu išsigandusi. 3) Einu gatve su savo drauge ir jos 4-erių metų dukra. Vyrų gauja, apsirengusi juodais, odiniais drabužiais pradėjo pulti mergaitę. Mano draugė pabėgo. Aš bandžiau išlaisvinti vaiką, tačiau supratau, kad nuo manęs buvo nuplėšiami drabužiai. Pabudau labai išsigandusi. Norint suprasti, kas yra sapnuojama, reikia žinoti realią situaciją. Realioje situacijoje moterį užpuolė jaunas, apie 18 m. prievartautojas, kuris įlipo pro langą ir grasino pasmaugti užuolaidomis. Taigi, matome, kad šiuose sapnuose yra įtraukiamos tik kai kurios realaus patyrimo detalės, tačiau pagrinde yra sapnuojama baimė ir siaubas (užpuolamas vaikas, viesulas įtraukia, gyvatės smaugia), kuri buvo išgyventa ir tuomet, kai nutiko minėtas įvykis. Panašūs rezultatai gaunami tiriant ir ištrūkusių iš gaisro, sapnus. Žmonės sapnavo, kaip juos nusineša banga, kaip juos gaudo nusikaltėlių gauja. Tokie pavyzdžiai dar kartą įrodo, kad vaizdinių, kuriuos matome sapnuose, pagrindą sudaro ne sensorinė informacija gauta, pavyzdžiui, gaisro metu, o juos kuria išgyventa emocija. Po trauminių įvykių taip pat sapnuose gali būti vaizdinių, kurie susiję ne tik su siaubu ar baime, bet ir su bejėgiškumu, kalte, gedulu.

ŠST trauminiai sapnai turi tam tikrą dinamiką. Pirmiausia trauma sapne reiškiasi gana ryškiai ir dramatiškai. Dažniausiai sapne pasitaiko bent vienas didelis pokytis, kuris iš tikrųjų nenutiko realybėje. Sapnas greitai pradeda jungti traumuojančią patirtį su kokia nors informacija, kuri yra emociškai panaši į nutikusį įvykį. Pavyzdžiui, asmuo, patyręs traumą, sapnuoja įvairius kitus traumuojančius įvykius, kurie perteikia tuos pačius jausmus, kurie patirti iš tikrųjų. Vėliau sapnas prijungia vis daugiau ir daugiau kitokios emociškai svarbios medžiagos iš sapnuotojo gyvenimo, kuri gali būti atėjusi iš svajojimo, knygų ir pan. Tokiu būdu traumos vaidmuo sapne darosi vis mažesnis iki kol sapnai sugrįžta į prieštrauminę būseną.

Taigi, šiame straipsnyje apžvelgiau dalį Ernesto Hartmano Šiuolaikinės sapnų teorijos, kurioje ypatingą vietą užima sapnuotojo emocijos. Šį kartą daugiau dėmesio buvo skirta trauminiams sapnams ir jų pavyzdžiams, kitoje teksto dalyje pratęsiu pasakojimą apie ŠST ir apžvelgsiu ne tik trauminius sapnus.

Šaltiniai:

Hartmann, E. (1996). Outline for a theory on the nature and functions of dreaming. Dreaming, 6(2), 147.

Hartmann, E. (1998). Dreams and nightmares: The new theory on the origin and meaning of dreams. Plenum Trade.



Komentarai uždrausti.