Apie sapnus, arba kodėl nereiktų tikėti sapnininkais (I dalis)

Malam sapnininką į miltus

Tranzo būsenos tikslas ne tik šviesti žmones apie psichologiją, bet ir skatinti bei ugdyti kritinį mąstymą. Kritinis mąstymas tai nėra kažko kritikavimas, tai yra abejonė. Šių straipsnių tikslas (bus keli straipsniai) – supažindinti skaitytojus su klasikinėmis ir šiuolaikinėmis sapnų sampratomis ir jų analizavimo būdais, parodyti, kodėl visuomenėje populiarūs vadinamieji „sapnininkai“ labai dažnai klysta.

Daugelis susapnavę iškritusį dantį, išsigąsta, kadangi žiniasklaidoje ir televizijoje populiaru aiškinti, kad tai reiškia artimo žmogaus mirtį. Taip, sapnai kartais gali parodyti ateitį arba suteikti mums daugiau informacijos, kas vyksta mūsų gyvenime, tačiau ne tokiu paprastu būdu, kaip mums aiškina sapnininkai. Sapnas yra sudėtingas reiškinys, kurio supratimas reikalauja žinių, konteksto, o ne tik kažkokios simbolio reikšmės, kuri pateikiama sapnininkuose. Juolab, kad sapnininkuose pateikiama informacija skamba labai deterministiškai.

Sapnininkuose net parašyta, kada sapnai pildosi, tarsi visi jie būtų pranašiški. Ir apskritai, nejau jūs tikrai tikite, kad jei dabar pilnatis, tai viskas, ką susapnavote, išsipildys? Skamba gana absurdiškai ir sveikas protas skatina tuo abejoti. Sapnas yra informacija apie jus, todėl mėnulis tikrai tam įtakos neturi. Šias ir kitas abejones mes ir bandysime išsklaidyti.  Na, bet užtenka čia sapaliojimų, apie viską nuo pradžių.

Trumpai apie sapnų istoriją

Mes visi sapnuojame. Nors ne visuomet prisimename, ką sapnavome, bet tuomet dažnai prisimename patį faktą, kad sapnavome. Kiekvienas iš mūsų suteikiame skirtingą svarbą sapnams ir jų pasauliui. Sapnų svarba ir samprata skirtingais laikmečiais ir per skirtingas epochas kito. Ankstyvosiose kultūrose žmonės sapnams teikė didelę reikšmę ir manė, kad jais galima pasinaudoti praktiškai.

Sapnai būdavo aiškinami ir analizuojami dar tada, kai žmogus nebuvo sukūręs rašto. Tą darydavo šamanai, kurie bendruomenėse turėjo ypatingą statusą. Jie buvo laikomi mokytojais ir suprantančiais bei matančiais sapno prasmę. Antikoje ir artimųjų Rytų tautoms sapnai taip pat buvo svarbūs, sapnų aiškintojai būdavo pasitelkiami netgi ruošiantis mūšiams. Antikos mąstytojai Aristotelis, Hėrakleitas, Hipokratas, Platonas – visi jie turėjo tam tikrą sampratą apie sapnus ir jų aiškinimą, o žymiausias mokslinis veikalas apie sapnus, kuris pasiekė mūsų laikus, yra Artemidoro „Oneirocritica“.

Vėliau sapnai ir jų aiškinimas prarado svarbą visuomenėse ir sapnų analizavimas netgi buvo laikomas neišsilavinusių žmonių užsiėmimu, tačiau sapnas, kaip analizės objektas, XX a. pradžioje psichoanalizėje ir kitose psichodinaminėse psichologijos paradigmose „atgimė“.  XIX – XX a. sandūroje savo sapnų teoriją kūręs Zigmundas Froidas pirmasis įžvelgė šio psichikos reiškinio teorinę ir praktinę prasmę psichologijoje ir bandė to meto mokslo pasauliui, kuris sapnų atžvilgiu buvo nusiteikęs itin skeptiškai, parodyti, kad ir sapnas gali būti mokslo objektas.

Dabar sapnų analizė sėkmingai gyvuoja įvairiose psichodinaminėse psichoterapijos praktikose, o sapnų prasmė ir funkcija nebėra suvokiama tik taip, kaip ją mums aiškinti bandė Froidas. Bet vis dėlto, pirmiausia pažvelkime į Froido sapnų teoriją, kurioje itin daug naudingos informacijos apie sapnus ir jų interpretavimo būdus.

Sapno samprata ir turinys

Kadangi psichoanalitinio gydymo esminė idėja yra tai, kad nervų ligų simptomai turi prasmę, o pacientai kartais pateikdavo savo sapnus, taip Froidui kilo idėja daryti prielaidą, kad sapnai taip pat turi prasmę ir gali būti psichoanalitinio tyrimo objektu.  Pirmiausia, norint geriau suprasti sapnus, reikia apsibrėžti, kaip mes suvokiame, kas yra miegas ir pats sapnas. Froidas sapną nusako kaip būseną, kai „ničnieko nenoriu žinoti apie išorinį pasaulį ir nusisuku nuo jo“, tačiau tokiu atveju sapnas miegui yra nereikalingas, nes išreiškiamas noras atsiriboti nuo visko, taip pat ir nuo psichinės veiklos. Nepaisant sapno nereikalingumo, kuris iškyla būtent iš tokio sapno supratimo, sapnas vis tiek egzistuoja. Iš čia Froidas kelia prielaidą, kad tokiu būdu (sapnuojant) mūsų psichika reaguoja į miegą trikdančius dirgiklius. Šis bruožas yra pirmoji bendrybė, kuri vienija sapnus.

Antras sapnus vienijantis aspektas – tai, kad sapnai dažniausiai yra vaizdiniai, kuriuos išgyvename kaip tikrus patyrimus, nors jie nėra išgyvenami iš tikrųjų. Taigi, Froidas išskiria šiuos du sapno bruožus, tačiau su pirmuoju bruožu sutinka tik iš dalies, kadangi sapne dirgiklis yra paverčiamas kažkuo kitu (pvz., mūsų girdimas žadintuvo signalas sapne pavirsta bažnyčios varpų gaudesiu). Sapne reaguojama į dirgiklius, tačiau jie savavališkai paverčiami kažkuo kitu, todėl vien išorinių dirgiklių buvimo negalima paaiškinti visos sapno reakcijos.

Vėliau Froidas suvokė, kad  dirginimas miegant gali vykti ne tik išorėje, bet ir mūsų psichikoje. Froidą kaip tik labiausiai domina ši sapno sudedamoji dalis, kadangi tik supratus ją, galime priartėti prie sapno prasmės. Būtent dėl to, kad sapne informacija yra iškraipoma, jį yra sudėtinga suprasti iš karto. Šį sapno iškraipymą Froidas vadina sapno cenzūra. Taip pat labai svarbus aspektas – sapno turinys. Sapno turinį galima suskirstyti į dvi dalis: išreikštąjį sapno turinį ir slaptąsias mintis. Išreikštasis sapno turinys yra tai, kokią informaciją mums pateikia sapnas. Tuo tarpu slaptosios sapno mintys apima tai, ką turėtume atrasti.

Cenzūros veikimas ir kodėl sapnuojame

Sapno cenzūrą Froidas supranta kaip vieną iš sapno darbo dalių. Analizuodamas vaikų sapnus (o analizavo vaikų sapnus jis dėl to, kad vaikų sapnuose nebūna iškraipymo), žymusis austrų psichologas padarė prielaidą, kad sapnuose mes patenkinam norus. Tačiau patenkinam juos haliucinaciškai, kadangi realybėje noras nėra patenkinamas. Cenzūra iškraipo draudžiamus norus, kurių egzistavimas ir tampa sapno iškraipymo priežastimi. Tai gali, pavyzdžiui, būti tokie norai, kurie nėra priimti socialiai, arba net pats sapnuotojas nenori jų priimti.

Cenzūra yra tam tikras priešinimasis tam norui, jei jis yra nepriimtinas. Cenzūra sapne gali reikštis keliais būdais. Pirmasis – sapno spragos. Tai yra sapno dalys, kuriose trūksta kažkokios informacijos, ta informacija tarsi išmesta. Kita vieta, kurioje galima įtarti sapno cenzūrą – sapno elementai, kurie sunkiai atsimenami, dvejojama juos atsimenant.

Trečiasis būdas, kaip veikia sapno cenzūra, yra sapno elementų pergrupavimas. Sukeičiant sapno elementus, išreikštasis turinys labai nutolsta nuo slaptųjų sapno minčių. Būtent dėl šio sapno elementų ir akcentų pergrupavimo sapnas tampa labai keistas ir sunkiai suprantamas sapnuotojui. Dar viena svarbi sapno cenzūros dalis – tendencijos, kurios atlieka cenzūrą. Sapno cenzūrą atlieka tos pačios tendencijos, kurias sapnuotojas pripažįsta ir nemiegodamas, budrumo būsenoje. Tos tendencijos dažniausiai yra kažkios socialinės normos, kažkas, apie ką įprastai kalbėti nėra padoru ar priimtina.

Taigi, čia sugulė visai nemažai teksto, pusantro dvyliktokų rašinio. Sužinojome Froido sapno sampratą, sapno funkciją ir tai, kad sapnas cenzūruoją tikrąjį turinį ir paverčia jį slaptuoju. Kitoje teksto apie sapnus dalyje sužinosite apie Froido aptariamus sapno simbolius, sapno analizės technikas ir ryšį tarp išreikštojo ir slaptojo sapno turinio.

Šaltiniai

Freud, S. (1999). Psichoanalizes įvadas. Paskaitos. 73-208. Vilnius: Vaga.

Gudaitė, G. (2001). Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose. 79-122. Vilnius: Tyto alba



Komentarai uždrausti.