Psichologijos skaitiniai: „Menas būti gyvam“

Apie psichologiją teko ir tenka skaityti daug. Tiek mokantis/dirbant, tiek savo paties malonumui, todėl pagalvojau, kad kartais galiu perskaitytas knygas aprašyti ir įvertinti. Galbūt kam nors tai padės atrasti naujų skaitinių. Knygų apie psichologiją yra gausybė: tiek populiariosios psichologijos, tiek skirtos siauresniam skaitytojų ratui. Čia bandysiu įtraukti abu knygų tipus. 

Apžvalgos nepretenduoja tapti rimtomis recenzijomis, tai viso labo trumpa apžvalga + jausmai, kilę skaitant knygas. Knygos įvertinimui pasirinkau 10-ies neuronų skalę, kur 1 neuronas – „tokios knygos yra nevertos knygos vardo, o ją skaitydamas patyriau tik kančią“; 10 neuronų – „knyga paliko labai stiprų įspūdį ir smarkiai ją rekomenduoju“. Konceptas, manau, aiškus, tad galime pradėti.

Neseniai užverčiau paskutinį James’o Bugental’io knygos „Menas būti gyvam“ puslapį ir tai yra būtent tokia knyga, apie kurią visiems norisi pasakoti, todėl tai šiame tekste ir pabandysiu padaryti. Apie šį autorių teko išgirsti gerbiamo profesoriaus Rimanto Kočiūno paskaitose, o ypač per egzistencinės psichoterapijos paskaitas, tačiau studijų metais šiam autoriui laiko neradau, nors jis vis šmėžčiojo rekomenduojamos literatūros sąrašo viršuje. Kodėl galvoju, kad atsiliepimai apie knygas yra svarbūs? Būtent dėl to, kad bičiulio ir kolegos neįtikėtinai intriguojančio atsiliepimo apie šią knygą paskatintas ją ir nuskubėjau pasiimti iš bibliotekos.

James’as Bugental’is buvo žymus JAV psichoterapeutas, kurį galima priskirti egzsitencinei-humanistinei psichoterapijos krypčiai. Panašu, kad tai yra vienintelė šio autoriaus knyga, kuri turi vertimą į lietuvių kalbą. Knygos niekaip negalėčiau priskirti populiariajai psichologijai. Galbūt dėl to, kad tokie gilūs svarstymai apie prasmę, egzistenciją ir kitus žmogiškuosius klausimus.

Nors knyga pirmą kartą išleista dar XX a. 8 dešimtmečio viduryje, joje gvildenami klausimai neprarado svarbos ir nūdienoje. Kai kurie jų dabartiniame visur skubančiame ir lekiančiame pasaulyje aktūalūs kaip niekad. Knygą sudaro 6 psichoterapeuto ir paciento dialogai bei asmeninis epilogas knygos pabaigoje. Dialoguose narpliojamos 6 didžiulės temos: tuštuma ir tapatybė, atsakomybė ir pasirinkimas, pyktis ir įsipareigojimas, nuolankumas ir nepriklausomybė, objektyvumas ir ribotumas bei reikalingumas ir vienatvė.

Į dialogus tarp psichoterapeuto ir paciento įsiterpia vidiniai autoriaus monologai, kurie parodo, kokie intensyvūs jausmai ir mintys gali virti ne tik kliento/paciento galvoje, tačiau ir psichoterapeuto. Knygoje atsiveria neįtikėtinai turtingas, dinamiškas ir intensyvus psichoterapijos pasaulis: sunkūs klientai, vidiniai paties terapeuto konfliktai, drąsa eiti pirmyn, kai, atrodytų, kad jau seniai buvo laikas sustoti, rizika, erotiški impulsai.

Kodėl rašau, kad apie šią knygą norisi pasakoti visiems? Taip yra būtent dėl to, kad ji įtrauks ir tiesiog išnešios ne tik specialistą, bet ir paprastą skaitytoją. Kaip specialistas iš knygos išsinešu drąsą dirbti su žmonėmis ir plaukti ne tik paviršiumi, bet nerti gylyn. Bugentalis su pacientais elgiasi neįtikėtinai drąsiai, dažnai – net laviruodamas ant plonytės psichologo etikos linijos, kur menkiausias žingsnis ne į tą pusę ir gali būti viskas prarasta. Tokia didžiulė drąsa su pacientais, ko gero, atspindi paties autoriaus požiūrį į žmogų. Požiūrį, kad žmogus yra daugiau nei jis pats tuo metu suvokia, požiūrį, kad žmogus nėra tik jo problemos. Apžvelgdamas psichoterapiją su viena iš pacienčių, autorius rašo: „Galvodamas apie Keitę jaučiu ypatingą šilumą, tarsi prisiminčiau draugą, su kuriuo kartu ištvėriau mūšį“.  Apibūdinimas daugiau, nei tikslus (skaitydami suprasite, kodėl), o tam, kad išvertume mūšį, reikia drąsos. Bugentalis jos turi su kaupu!

Būdai, kaip jis bando prieiti prie pacientų ir užmegzti su jais gilų kontaktą, įkvepia mane kaip specialistą. Knygoje Bugentalis atsiskleidžia kaip labai talentingas psichoterapeutas, kuris tuo pačiu yra ir labai netobulas žmogus bei nuolat kovoja su savo demonais. Tas jo netobulumas greičiausiai ir padeda taip sėkmingai ir drąsiai su pacientu keliauti išvien ir padėti suvokti subjektyvią savo būtį. Gražu skaityti, kaip autorius dirbdamas su kiekvienu iš klientų, išgyvena tam tikrus pokyčius ir pats, auga kartu su jais, mokosi iš jų.

Kaip paprastas žmogus, jau skaitydamas knygą pradėjau daugiau mąstyti apie gyvenimą. Supratau, kad mano subjektyvus mano būties suvokimas yra dar labai neišlavintas ir manęs paties laukia ilga kelionė bandant suvokti tą subjektyvią būti. Nuolat svarstau, kokia yra mano vidinė akis, kurią aprašo autorius, ir ką ja galiu pamatyti ir suprasti apie savo gyvenimą ir būtį. Kokios yra mano ribos, kiek aš priklausomas nuo kitų, kas aš apskritai esu, kaip save suprantu.

Apibendrinant, ši knyga yra gyvas pasakojimas apie žmogiškuosius ieškojimus, kuriuose vertingų įžvalgų ras tiek specialistas, tiek psichologinės literatūros mėgėjas.

Knygos įvertinimas neuronais

10 neuronų iš 10


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.