Psichologijos skaitiniai: ko gero, geriausia knyga apie stresą

Žodžiais „ko gero“ galima pradėti bet kokį tekstą ir taip išvengti atsakomybės už tai, kad teiginys yra, tarkime, tik realiatyviai teisingas kaip tai buvo su vieno alaus reklama, kai reklamos šaukiniu puikavosi frazė „ko gero, geriausias alus pasaulyje“. Kad ir kaip masintų alkoholis, nenutolkime nuo pagrindinės teksto temos, kuri yra pristatyti Roberto Sapolskio (angl. Robert Sapolsky) knygą apie stresą, kuri turi itin šmaikštų pavadinimą ir vadinasi „Why Zebras Don‘t Get Ulcers“. Knygos pavadinimo vertinys į lietuvių kalbą tikriausiai skambėtų panašiai –„Kodėl zebrams nebūna skrandžio opų“. Pavadinimo vertimas sugalvotas mano paties dėl paprastos priežasties, knyga kol kas nėra išversta į lietuvių kalbą, todėl ši knygos apžvalga tikriausiai bus aktuali tik tiems, kurie neblogai skaito ir supranta angliškai.

Kadangi parašiau lyg ir viską, ką norėjau pasakyti iki pradėdamas pasakoti apie knygą, galime pradėti. Norėčiau pradėti nuo paties autoriaus, Roberto Sapolskio. Jis yra vienas iš tų autorių ir mokslininkų, kurie į mano akiratį pakliuvo YouTube algoritmų dėka ir dėl to labai džiaugiuosi, kadangi tai mokslininkas, kurį galėčiau laikyti vienu savo autoritetų. Viskas prasidėjo nuo atsitiktinės kiek mažiau nei valandą trukusios paskaitos apie depresiją vaizdo įrašo peržiūros, kur nedidukas, tačiau labai smagiai plaukuotas ir barzdotas vyriškis dėstė tiesas apie šį sutrikimą. Iš karto likau sužavėtas tuo, kas ir kaip per tą bemaž valandą buvo pasakyti.

Štai praėjo ne tiek daug laiko nuo mano pirmosios pažinties su juo ir viena iš jo parašytų knygų atsidūrė ir mano perskaitytų knygų sąraše. Pasak Goodreads platformos, Sapolskis yra parašęs net 10 knygų apie žmogaus ir primatų biologiją bei stresą. Svarbu paminėti, kad visos jo parašytos knygos toje pačioje platformoje yra įvertintos vidutiniškai daugiau nei 4 žvaigždutėmis, o tie, kas naudojasi Goodreads supranta, kad tokius vidutinius įvertinimus dažniausiai turi tikrai geros knygos arba knygos, kurias yra įvertinę 9 žmonės, iš kurių 7 yra autoriaus bičiuliai.

Taigi „Why Zebras Don‘t Get Ulcers“ yra knyga, kurią pirmiausia rekomenduočiau perskaityti psichologams, kadangi mums nuolat trūksta biologinių, fiziologinių žinių apie tam tikrus psichikos sutrikimus ar kitus svarbius žmogaus kūno reiškinius, tarp jų ir stresą, kurie yra svarbūs žmogaus psichologinei gerovei. Na, o toliau į sąrašą, žinoma, pakliūtų įvairių sričių gydytojai (knygoje taip pat daug žinių apie streso psichologiją) bei visi žmonės, kurie IŠ ESMĖS nori suprasti, kas yra stresas, kaip jis mus veikia ir ką galime dėl to padaryti.

Knyga suskirstyta į kelioliką skyrių ir prasideda bendru paaiškinimu, kas yra stresas, kokie jo fiziologiniai ir neuropsichologiniai mechanizmai bei kaip streso poveikis atsiliepia mūsų kūnui ne tik tą streso patyrimo akimirką, bet ir ilgainiui. Iš pradžių gali išgąsdinti gana gausus mokslinių terminų naudojimas, tačiau visi jie suprantamai paaiškinti, o iš jų įsiminti reiktų viso labo vieną, t.y. gliukokortikoidus. Būtent gliukokortikoidus autorius pasitelkia kaip pagrindinį objektyvų įrodymą, kad žmogaus kūnas patiria stresą. O kas tai yra ir kaip jie susiję su stresu sužinosite knygoje.

Vienas geriausių knygos elementų yra tai, kad joje perdėm neatstovaujama biologinė streso patyrimo pusė arba psichologinė pusė. Autorius kaip tik sieka parodyti, kad čia ir egzistuoja šios tyrimų srities trūkumas – biologai per daug dėmesio skiria streso biologijai, o psichologai – psichologijai. Norint stresą, jo poveikį ir galimus streso valdymo būdus suprasti iš esmės, reikia apjungti psichologinius ir biologinius šio reiškinio aspektus. Tik supratus, kaip psichologija prisideda prie streso biologijos, galėsime efektyviai valdyti stresą.

Pateikdamas daugybę įdomių pavyzdžių bei mokslinių tyrimų rezultatų (tarp jų ir jo ilgamečiai darbai su primatais), Sapolskis knygoje atskleidžia ne tik streso biologiją ar neurofiziologiją. Svarbiausia yra tai, kad jis paliečia praktinį psichologinį matmenį streso supratime ir valdyme. Remdamasis ne tik gyvūnų, bet ir žmonių pavyzdžiais, apibendrina, kokie aspektai yra svarbiausia valdant stresą, kokie žmonės stresą valdo geriausiai, o kokie prasčiausiai, kokie žmonės turi didžiausią riziką pabloginti savo sveikatą dėl nevaldomo streso ir, be abejo, ką mes iš tikrųjų galime padaryti ar išmokti, kad ramybės būsenoje mūsų gliukokortikoidų kiekis organizme būtų toks pats kaip ir pas zebrą, kai jis rupšnoja žolę.

Skirtingai nuo kitų gyvūnų, žmonės kaip ir primatai atktyvuoja streso atsaką į fiziškai neegzistuojančias, t.y. psichologines grėsmes. Tai galime pavadinti stresu dėl psichosocialinių veiksnių. Savo gyvenime su tokiais psichosocialiniais stresoriais dažniausiai ir susiduriame. Jei nieko nekeičiame, stresas po truputį „valgo“ mūsų organizmą ir jo resursus, kol galiausiai tai priveda prie įvairių ligų. Perskaitę šią knygą suprasite, kaip mūsų organizmas yra „valgomas“ streso ir kaip galime tai pakeisti.

Kodėl rašau, kad tai yra geriausia knyga apie stresą? Pirma: knyga išsami, bet ne per ilga. Antra: susiejama skirtingių sričių tyrimai ir problema aiškinama visapusiškai. Trečia: knyga ne tik teorinė, bet ir praktinė. Ir, galiausiai, ketvirta: baigiamojoje knygos dalyje yra autoriaus užrašų ir komentarų skiltis, kurią praleidę vis tiek suprasite visą knygą, bet kurios nepraleidę dar daugiau sužinosite, kokiais šaltiniais rėmėsi pats autorius, kurie įrodymai kelia daugiausiai diskusijų ir ką galite pasiskaityti papildomai.

Įvertinimas: 10 neuronų iš 10



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.