Kiek galinga mūsų vaizduotė?

Vaizduotės tema mane domina seniai, dar didesnį susidomėjimą sukėlė domėjimasis apie tai, kaip sportininkai panaudoja vaizduotės technikas ruošiantis varžyboms. Taigi, nusprendžiau parašyti tekstą apie vaizduotę. Nenoriu iš karto pasakoti apie tyrimus, todėl pridėjau šiek tiek istorinio konteksto apie vaizduotės ir psichinių reprezentacijų sampratą.

Jei čia vyktų gyvas bendravimas su auditorija, prieš pasakodamas tai, kas bus parašyta šiame tekste, paklausčiau, kas jums yra vaizduotė, ką su ja veikiate? Galite pabandyti atsakyti sau į šį klausimą ir prieš pradedant skaityti tekstą.

Vaizduotė yra labai įdomus fenomenas ir mūsų psichikos galimybė, kuri yra vienas iš dalykų, kurie neabejotinai mus skiria nuo kitų mums žinomų būtybių. Kiekvienas iš mūsų daugiau ar mažiau pasineriame į savo vaizduotę, tačiau vargu, ar daugelis žino, kokias galimybes ji turi. Internetinis lietuvių kalbos žodynas (LKŽe) žodį vaizduotė aiškina labai paprastai: vaizduotė yra fantazija. Jeigu norime šį terminą labiau psichologizuoti, tai vaizduotę galime apibrėžti kaip įgimtą gebėjimą prote kurti vaizdinius, pojūčius, idėjas be papildomų mus veikiančių dirgiklių tokių kaip garsas ar vaizdas (Wikipedia).

Turbūt nesunku suprasti, kad tokio reiškinio kaip vaizduotė tyrinėjimai yra labai įdomu, tačiau tai ir labai sudėtingas procesas, nes vaizduotės nelabai išmatuosi kokiais nors prietaisais, gali nebent žiūrėti, kokios smegenų sritys tampa aktyvios, kai žmogus įsivaizduoja. Bet dabar apie vaizduotę nuo pradžių.

Galima sakyti, kad vaizduotė mūsų laikais kasdieniame gyvenime praktiniais tikslais yra naudojama žymiai mažiau nei, tarkime, antikinėje Graikijoje. Dabar vaizduotė labiausiai domina nebent mokslininkus (psichologus, filosofus), sportininkus, menininkus. Vienas pirmųjų vaizduotės panaudojimo būtų buvo susijęs su įsiminimu (apie senovėje naudotas įsiminimo technikas rašiau šiame straipsnyje ).

Senovės Graikijoje ir Romoje oratoriai atsimindavo ištisus tekstus, jiems tai pavykdavo naudojant mintyse sukurtus atminties rūmus, kuriuose išsidėliodavo svarbią informaciją. Manoma, kad šio metodo atradimas padarė didžiulę įtaką vakarų filosofinei minčiai ir jos sklaidai, kadangi, kaip žinia, spausdinta knyga atsirado tik XV a, todėl toks vaizduotės panaudojimas išties padėjo skleisti informaciją.

Vieną didžiausių įtakų dabartiniam vaizduotės supratimui padarė Aristotelis ir jo idėjos apie mūsų pažintinius procesus

. Galima sakyti, kad Aristotelis ir yra vaizduotės sampratos kūrėjas. Jis savo darbuose skyrė tai, ką dabar vadiname vaizdiniu arba reprezentacija (angl. mental image) ir fantaziją. Jo veikaluose šie terminai buvo įvardyti kaip phantasmata (fizinio pasaulio reprezentacija mūsų prote) ir phantasia (procesas, kuriuo reprezentacija reiškiasi mūsų prote). Norint suprasti Aristotelio vaizduotės sampratą, reiktų šias abi idėjas vertinti ne izoliuotai, bet kartu.

Moderniojoje filosofijoje idėjos dažnai buvo suprantamos kaip psichinė reprezentacija, vaizdiniai. Tačiau atsekama, kad Dekartas kėlė klausimą, ar visgi idėjos yra vaizdiniai ar ne. Vieni filosofai kėlė daugiau diskusijų apie idėjas ir jų pasireiškimą, kiti tiesiog naudojo idėjų sampratą savo veikaluose. Hobsas, Lokas, Kantas, Berklis – visi bent jau šį bei tą apie idėjas rašė. XIX a. 2 pusėje, kuomet psichologija tapo atskiru mokslu, pirmieji psichologai vaizduotei, vaizdiniams, skyrė nedaug dėmesio. Vienas pirmųjų susidomėjusių vaizdiniais, buvo Edvardas B. Ticheneris, vienas žymiausių to meto JAV psichologų.

Gana greitai, jau XX a. pr., vaizduotės ir psichinių reprezentacijų tyrinėjimai apmirė, kadangi psichologijoje pradėjo įsigalėti biheiviorizmas, kuris labai skeptiškai vertino bet kokius psichikos procesus, kurių negalima objektyviai matuoti ar stebėti. Praėjus keliems metams po Antrojo Pasaulinio karo, prasidėjus sparčiai pažangai kompiuterių moksle, kilo vadinama kognityvinė revoliucija, kurios dėka tokie vaizduotės ir kitų psichikos procesų tyrinėjimai vėl grįžo į mokslininkų akiratį.

Be abejo, teorinės prielaidos apie vaizdinius ir reprezentacijas yra labai svarbios jų supratimui, tačiau svarbu pažvelgti ir į praktinį to pritaikymą, kuris jau yra grįstas ne tik introspekcija (savistaba), tačiau ir tyrimais. 7-ajame XX a. dešimtmetyje vėl išaugo susidomėjimas praktiniu vaizduotės pritaikymu. Pritaikymo diapozonas siekė psichoterapiją, chronišką skausmą, saviugdą, baimes, pacientų pasiruošimą operacijoms, sportą.

Sportas yra sritis, kurioje vaizduotė pritaikoma praktiškai bene plačiausiai. Angliškas terminas yra mental practice. Aš šį terminą verčiu kaip vaizduotės technikos. Norėčiau trumpai pristatyti vieno tyrimo, kuris puikiai parodo, kokia galinga mūsų vaizduotė, rezultatus. Tyrimas buvo atliktas olandų mokslininkų 1996 m. Jame buvo bandoma išsiaiškinti, koks bus raumenų aktyvumas, jei mes tik įsivaizduosime, kad kilnojame svarsčius. Tiriamieji kilnojo 4,5 ir 9 kg svarsčius tiek fiziškai, tiek mintyse. Rezultatai parodė, kad net kilnojant svarmenis tik mintyse, buvo fiksuojamas realus raumenų aktyvumo padidėjimas. Negana to, raumenų aktyvumo padidėjimas įsivaizduojant buvo didesnis tuo metu, kai buvo „kilnojamas“ didesnis svoris. Raumenų aktyvumas buvo matuojamas elektromiogramos pagalba (EMG).

Kitas tyrimas buvo atliktas 2004 metais. Viena tiriamųjų grupei buvo liepta mažojo rankos pirštelio raumenis stiprinti fiziškai, o kitai grupei buvo liepta daryti tą patį, tik mintyse, įsivaizduojant. Praėjus kelioms savaitėms, buvo išmatuota, kiek sustiprėjo tiriamųjų mažojo pirštelio jėga. Rezultatai parodė, kad tie, kurie treniravo pirštą iš tikrųjų, jį sustiprino 35 %, o tie, kurie tai darė tik mintyse – 13,5 %. Matome, kad daugiau jėgos pirštui pridėjo tie, kurie tai darė realiai, tačiau įspūdingiausia, kad piršto jėga padidėjo tą darant vaizduotėje.

Vaizduotės technikų efektyvumas priklauso nuo to, kaip tiksliai mums pavyksta įsivaizduoti norimą veiksmą ar situaciją. Principas čia paprastas – kuo vaizduotėje repetuojamas veiksmas tiklsiau atitinka laiką, kurį jį užtrunką atlikti realybėje, tuo geresnį efektą galima pasiekti.

Taip jau yra, kad mūsų vaizduotė, kai yra neišlavinta, linkusi veiksmus prasukti tarsi sulėtinta arba pagreitintai, todėl vienas iš būdų, kaip galima treniruoti vaizduotę – nulupti kokį nors vaisių realybėje, pažiūrėti, kiek maždaug laiko tai užtruko, ir bandyti tą patį veiksmą kartoti vaizduotėje. Iš tiesų, labai nelengvas pratimas, bet puikiai tinkantis nuo ko nors pradėti.

Be sporto, vaizduotė kaip įrankis pasitelkiama psichikos sutrikimų gydyme. Daugelis psichikos sutrikimų turi ryškų vaizduotės elementą. Pvz., potrauminį streso sindromą turintiems žmonėms kartojasi baisūs, dažnai su patirtu trauminiu įvykiu susiję vaizdiniai. Tuo tarpu derpesijos atveju žmonėms trūksta gebėjimo kurti pozityvius vaizdinius apie save, ateitį ar kitus. Pakartotinai įsivaizduojant kokį nors galintį atsitikti blogą įvykį, mūsų protas pradeda suvokti, kad to blogo įvykio tikimybė vis didesnė. Tai ypač būdinga nerimastingiems ar nerimo sutrikimus turintiems žmonėms.

Gydant fobijas ir kitus nerimo sutrikimus galima efektyviai pasitelkti vaizduotę. Po truputį pratintis prie nerimą keliančios situacijos vaizdų arba blogą vaizdinį apie nerimą keliančią situaciją mokytis keisti pozityvesniu. Pavyzdžiui, bijant šunų, galima po truputį įsivaizduoti kontaktą su šunimi. Kaip pamatai šunį iš toli, kaip prie jo artėji, kaip ramiai pro jį praeini, kaip vėliau jį paglostai ir t.t.

Toks mintinis pasiruošimas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip kokia nors nesąmonė, tačiau iš tiesų nuosekliai dirbant, galima mažinti baimę ir nerimą, žinoma, galutinis tikslas yra išbūti nerimą keliančioje situacijoje gyvai, bet visas treniruočių procesas prasideda nuo vaizdinių kūrimo.

Taigi, ką mums sako tokie tyrimų rezultatai ir apskritai tai, kad tiek filosofai, tiek psichologai daug dėmesio skiria vaizduotei? Pirmiausia tai, kad ji yra ne tik viena iš mūsų psichikos funkcijų, bet tai yra ir funkcija, kuri iš savęs būdama ne materiali, gali materializuotis, kad ją galima pritaikyti kasdieniame gyvenime ir ne tik diskutuoti apie tai.

Šaltiniai:

Thomas, Nigel J.T., „Mental Imagery“, The Stanford Encyclopedia of Philosophy (Spring 2017 Edition), Edward N. Zalta (ed.), https://plato.stanford.edu/entries/mental-imagery/#EarGreIdeIma