Apie sapnus, arba kodėl nereiktų tikėti sapnininkais (IV dalis)

Apie sapnus, arba kodėl nereiktų tikėti sapnininkais (IV dalis)

Taigi, tekstų saga apie sapnus atėjo į pabaigą ir prieš save matote paskutinę teksto apie klasikines ir šiuolaikines sapnų sampratas dalį (nebent atsirastų norinčių sužinoti dar daugiau). Pirmose 2-iuose tekstuose rašiau apie trumpą sapnų tyrinėjimų istoriją ir šiek tiek plačiau apžvelgiau Zigmundo Froido klasikinę sapnų sampratą, trečiojoje teksto dalyje pradėjau pristatinėti Eriko Hartmanno Šiuolaikinę sapnų teoriją (ŠST) ir daugiau pasakojau apie trauminius sapnus joje. Šį kartą tekste koncentruosimes į paprastus sapnus ir sapnavimo funkciją. Taip pat teksto pabaigoje bus visų 4 dalių apibendrinimas ir abiejų teorijų palyginimas. Kitas teksto dalis galite rasti čia: I dalis, II dalis, III dalis. O dabar apie paprastus sapnus.

René Magritte – The Mysteries of the Horizon (1955) tapybos darbas.

Kaip buvo rašyta trečiajame tekste, Hartmano teorijoje yra labai svarbi sapnuojančiojo emocija, kuri dominuoja trauminiuose sapnuose. Paprasti, netrauminiai sapnai taip pat būna lydimi kažkokios dominuojančios emocijos, šiuo atveju tai gali būti tiesiog emocija, kuri sapnuotojui kelia rūpestį ar tiesiog šiuo metu užima svarbią vietą gyvenime. Hartmanas pateikia pavyzdį apie ištėkejusią 2 vaikų mamą, kuriai, atrodo, viskas gyvenime klostosi sėkmingai ir ji yra viskuo patenkinta, tačiau paaiškėja, kad ji jaučia ilgalaikį kaltės jausmą, kad nebus pakankamai gera motina. Kaip paaiškėjo, jos tėvai vaikystėje buvo labai reiklūs ir nuolat jai sakydavo, kad ji gali geriau, net jei viskas būdavo atliekama gerai. Tokiu būdu šį modelį moteris internalizavo ir tas kaltės jausmas, kad būsi nepakankamai gera mama, reiškiasi sapnuose. Keli jos sapnų pavyzdžiai. mano vaikai pasimetė audroje, negaliu jų surasti; palieku savo sūnų vieną ir didžiulė katė sudrasko jį; esu viešbutyje ant jūros kranto, mano vaikai yra skirtinguose kambariuose, artėja banga, o aš bijau, kad jie nuskęs. Šiuose pasikartojančiuose sapnuose kaip tik ir atsispindi kaltės motyvas. Šis aspektas, kurį pateikia Hartmanas, panašus į Froido nurodomą archajišką ir infantilią sapnų ypatybę. Sapne atsikartoja santykių modeliai, kurie buvo internalizuoti vaikystėje. ŠST teorija nenutolsta nuo psichodinaminės paradigmos, kadangi sapnų aiškinimuose neretai naudojami terminai, būdingi psichodinaminei paradigmai. Kaip kad šiuo atveju – internalizacija

Trauminiai sapnai turi kvazi-terapeutinę (angl. quasi-therapeutic) funkciją, t.y. sapnavimas, kaip ir psichoterapija, suteikia galimybę kurti jungtis saugioje aplinkoje. Šią idėją galima suprasti tuo, kad psichoterapijoje saugi aplinka suprantama daugiau nei fiziniai parametrai. Tai yra ir saugumas, konfidencialumas, darbinis aljansas tarp terapeuto ir kliento. Kai užmezgamas saugus ryšys tarp kliento ir terapeuto, klientas gali pradėti pasakoti apie trauminį įvykį iš įvairių perspektyvų ir sieti jį su kitais gyvenimo įvykiais. Miego atveju, saugumas pasireiškia labiau biologiškai, kadangi REM miego metu, kuomet yra sapnuojama, mes esame apsaugoti nuo judėjimo per sapnus.  Miegas taip pat atlieka bent kelias panašias funkcijas kaip ir psichoterapija: kuomet randasi jungtys tarp sukrėtusio įvykio ir kitos informacijos, emocija, lydėjusi įvykį, tampa silpnesnė, mažiau visa apimanti. Jeigų reiktų apibrėžti sapno funkciją, kuri labiau apibendrinanti ir tinka visiems sapnams, Hartmanas nurodo, kad tai galėtų būti naujos medžiagos įpinimas (angl. weaving) į atmintį tokiu būdu, kuris sumažina emocinį sujaudinimą ir padeda mums adaptuotis ir įveikti įvairius išgyvenimus ir jų sukeltas emocijas. Nors funkciją galima apibrėžti kaip adaptacinę, ji iš tiesų panaši į Froido aptariamą apsauginę sapno funkciją. Froido teorijoje sapnas apsaugo miegą, čia – sapnas padeda įveikti emocinius išgyvenimus, sėkmingai juo įtraukti į atmintį, todėl galima sakyti, kad tokia sapno funkcija yra artima apsauginės funkcijos sapmpratai, kadangi matomas ir apsaugantis sapno motyvas. Hartmanas teigia, kad labiau tikėtina yra tai, kad sapnuose išreiškiami mūsų emociniai nuogastavimai nei tai, kad sapnuose yra patenkinami norai, kaip teigė Froidas. Taip yra dėl to, kad daugeliu atvejų, noras gali būti rastas dominuojančioje emocijoje. Taip pat Hartmanas pabrėžia įvairių sapno interpretacijų svarbą, kadangi kiekvienas sapnas yra individualus patyrimas ir susijęs su skirtinga patirtimi.

Taigi, apibendrinant ŠST, galima pasakyti, kad ji nors ir turi nemažai skirtumų nuo Froido sapnų teorijos, visgi, jos yra labiau panašios nei skiriasi. Skirtumas yra tas, kad kai kuriose vietose akcentuojami skirtingi dalykai. Manau, kad kiekviena sapnų teorija, pasitelkus tinkamus sapnus, gali atrodyti visiškai teisinga. Tačiau svarbiausias aspektas, kurį padėjo suprasti šiuolaikiniai sapnų tyrinėtojai (t.y. nuo Froido ir vėliau) – sapnai yra individualus patyrimas ir norint jį tinkamai paaiškinti, reikia suprasti, kas pastaruoju metu įvyko sapnuotojo gyvenime, kas yra svarbu jam pačiam, kokie pasvarstymai jam yra nepriimtini. Šiuolaikiniai psichologai turėtų būti susipažinę bent su keliomis sapnų analizės teorijomis, kad galėtų susidaryti platesnį vaizdą apie šią įdomią mūsų psichikos funkciją ir žvelgti į ja holistiškai.

Šaltiniai:

Hartmann, E. (1996). Outline for a theory on the nature and functions of dreaming. Dreaming, 6(2), 147.

Hartmann, E. (1998). Dreams and nightmares: The new theory on the origin and meaning of dreams. Plenum Trade.