Propaganda ir psichologija

PROPAGANDA!

Ar žinojote, kad valytojų darbui sumažinti vyrų tualetuose buvo sugalvota pisuaruose priklijuoti musės lipduką. Vyrai šlapindamiesi taikydavo į musę ir tokiu būdų valytojos turėdavo žymiai mažiau darbo, nes pro šalį šaudavo mažuma vyrų. Šia trumpa istorija noriu iliustruoti tai, kaip įvairi informacija veikia ne tik mūsų įsitikinimus, bet ir elgesį. Musės lipdukas buvo viso labo nekaltas būdas pakeisti žmonių elgesį tokia linkme, kuri nėra kenksminga, tačiau pagalvokite, ką gali informacija ir veiksmai, kurios specialiai sukurta keisti mūsų suvokimą ir nuostatas apie tam tikrus dalykus. Ir tai yra propaganda.

Dažnai regime šį žodį antraštėse, komentaruose, girdime diskusijose. Beveik visi supranta, kad propaganda yra susijusi ne tik su žiniasklaida, ideologija ar politika, bet ir su psichologija. Kodėl apie tai apskritai verta kalbėti? Ko gero, todėl, kad tyrimai rodo, jog mes įsitikinę, kad esame mažiau paveikūs įtikinėjimui nei kiti. Norėdami pakalbėti apie psichologinius mechanizmus, slypinčius už propagandos, pirmiausia turime apibrėžti, kas yra propaganda ir kas nėra.

Kadaise žodis „propaganda“ turėjo gana neutralią reikšmę, kuri buvo suprantama kaip idėjų sklaida, propagavimas. Daugelis mūsų suvokiame propagandą kaip melagingą informaciją, kurią mums nori pateikti kaip tiesą. Propagandos prasmės neutralumas dingo kartu su kontrreformacija, kai buvo įsteigta propagandos kongregacija. Tiek istorijos konteksto čia ir pakaks, kad suprastume, kada šio žodžio prasmė pradėta sieti su melaginga informacija.

Žvelgiant iš dabartinių komunikacijos, istorijos, sociologijos ir psichologijos perspektyvų, propagandos siekis yra pakeisti mūsų nuostatas kokius nors atžvilgiu (ir visada tokiu, kurio siekia propagandistas), taigi informacija ne visada gali būti tik melaginga. Kadangi propagandos taikinys yra mūsų nuostatos, tai yra vienas pagrindinių psichologinių karo įrankių, kurio svarba buvo suvokta pasaulinių karų kontekste, o aukso amžius pasiektas šaltojo karo metu. Kuo pavojingas gali būti nuostatų keitimas? Nuostatos veikia žmogaus elgesį. Kaip ir elgesys gali veikti nuostatas.

Internete susiduriame tiek su propagandos terminu, tiek su terminu fake news. Jie nėra tapatūs, fake news funkcija gali sutapti su propagandos funkcija, tačiau gali būti, kad tuo siekiama tiesiog sukurti sensacingai skambančią naujieną, kuri portalams gali atnešti pajamų. Greta viso to dar turime ir reklamos industriją, PR agentūras, kurie taip dažnai naudojasi socialinės psichologijos patikrintais būdais pasiekti norimo rezultato. Bet vis dėlto, grįžkime prie propagandos.

Nors propagandoje naudojami ir įtikinėjimo metodai, propagandos tyrinėtojai Gareth Jowett ir Victoria O‘Donnel knygoje apie propagandą ir įtikinėjimą akcentuoja jų pagrindinį skirtumą: propaganda nuo įtikinėjimo skiriasia savo tikslu, kuris visada išlieka toks pats – pakeisti mūsų nuostatas tokiu atžvilgiu, kurio siekia propagandą skleidžianti pusė. Kai įtikinėjimas dažniausiai remiasi bendradarbiavimo principu ir bandoma patenkinti tiek įtikinėtojo, tiek įtikinėjamojo poreikius.

Tai, ką propagandoje galima būtų vadinti psichologija, glaudžiai susiję su socialinės psichologijos reiškiniais. Įvedus į Google paiešką „propaganda techniques“, viršuje tikriausiai atsirastų straipsnis iš Wikipedia, kuriame galima pamatyti išties ilgą sąrašą propagandai naudojamų metodų. Nepaisant to, kad tai yra Wikipedia ir dažnai išgirstame, kad Wikipedia remtis nederėtų, vis dėlto ten pateiktas gana išsamus sąrašas (neatsižvelgiant į tai, kaip plačiai aprašytas) įvairių poveikio priemonių nuo ad hominem argumentų iki whataboutizmo.  

Vieni žmonės mąsto labiau kritiškai ir įžvelgia informacijos nepatikimumą, kiti – mažiau kritiški ir greičiau įtiki pateikta informacija. Įtikinus kelis žmones, didėja tikimybė, kad įtikės ir kiti. Taip yra dėl bandos efekto, kuris pasireiškia tuo, kad kuo daugiau žmonių tiki kokia nors informacija, tuo daugiau kitų prisijungia prie jų, nepaisant to, kad informacija gali būti klaidinga. Puikus to pavyzdys – skiepų problema. Nors akivaizdūs įrodymai byloja apie jų naudą, o sveikatos sistemos darbuotojai aktyviai skleidžia kontrpropagandą šiuo klausimu, vis dėlto anti-skiepų atstovų gretos plečiasi.

Propagandą skleidžianti pusė taip pat dažnai siekia nukreipti mūsų dėmesį nuo galimybės pasirinkti kitą nuomonę. Vienas iš paprasčiausių ir dažniausių to pavyzdžių – whataboutizmas. Chrestomatinis šio metodo naudojimo pavyzdys buvo pastebimas Šaltojo karo metu, kai Sovietų sąjungą į savo valstybės problemas atsakydavo „but what about western World“. Tai dažnai regime ir politikoje, kai sukritikuoti politikai nebando atsakyti į pateiktus argumentus, tačiau nukreipia dėmesį į pačio kritikuojančiojo pusę, klausdami, o kaip jis pats.

Keli baziniai psichologiniai principai, kurie propagandai pateikiamą informaciją daro paveikia:

  • Pasirenkama tikslinė grupė, kuri bus paveikiausia. Propaganda dabar taikoma lanksčiai, siekiant atsižvelgti į auditorijos ypatybes.
  • Kontrolės iliuzija. Žmonės yra linkę nukrypti nuo savo realiųjų savybių į pozityvią pusę. Tai reiškia, kad dauguma žmonių tiki, kad yra geresni už vidurkį. Tai persikelia ir į propagandos atpažinimą, apie kurį minėjau teksto pradžioje – galvojame, jog geriau atpažįstame, kada manipuliuojama mūsų nuomone.
  • Taikoma į emocijas. Kuo propagandos turinys sukelia stipresnes emocijas, tuo sunkiau jį vertinti racionaliai. Emocijas siekiama ne tik sukelti, bet ir jomis manipuliuoti, keisti informacijo emocinį toną.
  • Autoritetingi pranešėjai. Dažnai informacija patikima pranešti žmonėms, kurie turi didesnį ar mažesnį autoritetą visuomenėje arba bent jau tam tikroje specifinėje žmonių grupėje. Žmonės labiau linkę tikėti informacija iš šaltinių, kuriuos asmeniškai laiko patikimais.
  • Nuolat kartojama net ir melaginga ar iš dalies melaginga informacija po truputį pradedama tikėti, ypač, jei nėra kontrinformacijos.
  • Patvirtinimo ieškojimas. Labiau tikime informacija, kuri sutampa su mūsų nuomone, ieškome informacijos, kuri patvirtintų mūsų požiūrį. Dėl šio mūsų mąstymo šališkumo atsiduriame dideliame pavojuje, kad negebėsime informacijos įvertinti kritiškai.
  • Kelio trumpinimas. Informacijos dabar yra tiesiog tiek daug, kad mums neįmanoma visos jos įvertinti kritiškai, todėl kai kuriose vietose mūsų protas „sutrumpina kelią“ ir remiasi stereotipais ar tiesiog pateikiama informacija, kuri nelabai įvertinama.
  • Informacijos prieinamumas. Anksčiau propagandą galima būdavo skleisti tik raštu ir žodžiu. Dabar tam pasitelkiama žymiai platesnė medija: internetas, televizija, radijas, kinas, teatras.

Nesenas pavyzdys, kuris parodo, kaip malipuliuojama mūsų emocijomis keičiant įvykio emocinį toną. Nesiruošiu advokatauti nei vienos iš pusių, tiesiog noriu perteikti realius įvykius. Šiemet artimuosiuose rytuose paaštrėjo konfliktas tarp Iraelio ir Palestinos, o tai pareikalavo nemažai aukų Palestinos pusėje. Jei skaitėte vakarų žiniasklaidos priemones, galėjote pastebėti, kad daugelyje antraščių figūravo žodžiai Palestinians died. Atrodo, kas čia gali būti ne taip? Pirmiausia tai, kad Palestinians were killed. Jie buvo nužudyti. Žmonės miršta nuo ligų, dėl nelaimingų atsitikimų, bet ne karinio konflikto metu. Karinio konflikto metu žmonės yra žudomi. Tokiu būdų žiniasklaida sąmoningai ar ne visai sąmoningai formuoja įvaizdį, kad ten tiesiog kažkas vyksta, dėl ko žmonės miršta, tačiau pašalinamas subjektas, kuris tą vyksmą organizuoja ar vykdo.

Kai kurios žiniasklaidos priemonės, pavyzdžiui, New York Times, savo antraštėse kaip tik nevengė įtraukti informacijos, kad palestiniečiai buvo nužudyti Izraelio karių. Įdomu, kad ir tokios antraštės susilaukė pasipiktinimo ir buvo kaltinamos dėl to, kad kad naujienos perteikiamos taip, kad kelia antipatiją Izraelio atžvilgiu ir nerealistiškai pateikia informaciją.

Nesu tikras, ar šis pavyzdys yra tikros propagandos pavyzdys, greičiau tai yra media bias arba kitaip – žiniasklaidos priemonių, nušviečiant vieną ar kitą įvykį, šališkumas. Tačiau šį pavyzdį norėjau pateikti dėl to, kad jame puikiai atsiskleidžia emocijų manipuliavimo mechanizmas, kuris būdingas propagandai. Jį galima vadinti refreimingu ar eufemizmu, bet esmė lieka ta pati – keičiamas emocinis tonas. Nūdienos propaganda nebesako, kad šitas geras, o šitas blogas. Joje subtiliai manipuliuojama mūsų emocijomis, kai tikrovė iškraipoma. Nuo vienų įvykių siekiama pašalinti vienokį emocinį atspalvį ir suteikti kitokį. Tokius metodus galime sutikti daugelyje karinių-politinių konfliktų, kai reikia iškraipyti realybę, pvz., Rusijos-Ukrainos konflikte.

Emocinio tono keitimą galime pastebėti daugelyje gyvenimo procesų. Pvz.: buvo įprasta neįgalius žmones anksčiau vadinti invalidais, tačiau dabar daug labiau priimtina skayti „neįgalus žmogus“, kadangi toks variantas turi mažiau neigiamą emocinį toną. Žvelgiant į šį pavyzdį, matome, kad priemonė panaši, tačiau tikslas visai kitas.

Vyšnių ėmimas nuo torto. Šiuolaikinė propagandoje naudojama daug mažiau visiškai melagingos informacijos. Pateikiama informacija dažniausiai atitinka realybę tam tikru laipsniu, o įvairios propagandos technikos padeda padaryti, kad informacija atrodytų kaip visiškai atitinkanti realybę. Tad vyksta vadinas vyšnių ėmimas nuo torto (angl. Cherry picking) – paimama informacija tik iš dalies atitinkanti realybę.

Kaip analizuoti propagandą? Visų būdų, kaip galima vertinti ir interpretuoti propaganda neaptarsiu, bet pateiksiu keletą klausimų pavyzdžių, kuriuos galima iškelti perskaičius tekstą, ir kurie gali padėti susigaudyti fake news ir propagandos pasaulyje.

  1. Kas yra teksto autorius? Ar autorius anonimas, tiksliai įvardijamas asmuo, o galbūt kaip autorius įvardijama kokia nors organizacija?
  2. Ar perskaičius tekstą man atrodo, kad juo siekiama keisti skaitytojo nuostatas kokiu nors atžvilgiu? Jei taip, kokiu?
  3. Kokie šaltiniai pateikiami? Ar pateikiami pirminiai, ar antriniai šaltiniai? Ar šaltinius galima laikyti patikimais?
  4. Koks emocinė reakcija formuojama? Koks įvykis pateikiamas ir kaip jis nušviečiamas. Ar kalbant apie įvykį egzistuoja subjektas, ar kalbama abstrakčiai. Ar subjektas yra propagandisto pusėje ar tai pats propagandisto taikinys.

Greimo kvadratas ir simuliakras.

Padėti susigaudyti, kas yra tiesa, o kas ne visai, gali padėti žymaus semiotiko Algirdo Juliaus Greimo darbai. Per du žodžius, „būti“ ir „atrodyti“ bei jų priešingybes, galime lengviau susivokti, kas yra tiesa, o kas, vis dėlto, iliuzija. Schema pateikta paveikslėlyje žemiau.

Kas yra propaganda gana gerai apibūdina atrodymas ir nebuvimas. Tai, kas mums atrodo, tačiau ko nėra, galime pavadinti iliuzija. Panašiu principu veikė ir pirmosios propagandos kampanijos, kurių tikslas buvo gana paprastas – nupiešti tokį priešo pusės portretą, kad galvotume, jog jis yra mums blogas, pavojingas, siekti jį demoralizuoti.  

Jei kažkas mums atrodo ir kažkas yra, tai greičiausiai yra tiesa. Situaciją apsunkina tai, kad propaganda dabar tokia pažengusi, kad ji ima kurta tai, apie ką kalbėjo prancūzų filosofas Žanas Bodrijaras (pranc. Jean Baudrillard), simuliakrinę realybę, t.y. vaizduoti tai, ko iš tikrųjų nėra. Ir kai tai žino tik propagandą skleidžianti pusė, lengvai galima suklysti ką nors palaikant tiesa, kadangi sudaromas įspūdis, kad taip, apie ką skelbiama, ir atrodo, ir yra. Ikoniškas simuliakro pavyzdys gali būti žymus filmas „Trumano šou“ (The Truman Show, 1998). Filmas yra filmas ir jis kuriamas pramogai, tačiau realybėje simuliakrai gali būti kuriami, pavyzdžiui, suvaidinant konfliktinę situaciją. Video medžiaga gali atrodyti kaip autentiška, dokumentinė, iš įvykio vietos, bet realiai tai gali būti tiesiog suvaidintas spektaklis.

Visuomenės vystosi, tampa mąstančios labiau kritiškai, todėl propaganda nuolat tobulėja, kad tobulu pralenktų atpažinti ją galinčią pusę. Nors baziniai propagandos veikimo principai išlieka tie patys, tobulėja būdai, kaip tuos principus galima įgyvendinti. Vienas būdas malipuliuoti emocija gali būti tiesiog kalbėti apie priešą nuolat blogus dalykus, tačiau visai kitas – kurti apie priešą tokią realybę, kurios niekas negali kritiškai įvertinti.

Šaltiniai:

https://web.stanford.edu/class/e297c/war_peace/media/hpropaganda.html
https://web.stanford.edu/class/e297a/World%20War%20II%20and%20Propaganda.htm
https://en.wikipedia.org/wiki/Propaganda_techniques
https://deception.org.uk/sites/research.deception.org.uk/files/research/Modic%2C%20D.%20and%20Lea%2C%20S.%20%282013%29%20Scam%20Compliance.pdf
https://www.tandfonline.com/doi/abs/10.1080/15534511003597423
https://highexistence.com/wonder-terror-propaganda-modern-governments-misuse-media-manipulate-bewildered-herd/

Jowett, G. S., & O’donnell, V. (2014). Propaganda & persuasion. Sage.



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.