Ko streso valdyme galime pasimokyti iš beždžionių ir kodėl tai svarbu?

Beveik visi stresą ir jo fiziologinį poveikį organizmui bandantys analizuoti tyrimai prasideda nuo gyvūnų. Dažniausiai tyrimuose naudojamos žiurkės, tačiau kaip tyrimo dalyviai neretai pasirenkami ir primatai, kurie stebimi ne tik laboratorinėmis sąlygomis, bet ir gamtoje. Ne vienerius metus sekamas jų gyvenimas, matuojami fiziologiniai  ir psichosocialiniai rodikliai.

Kodėl svarbu tyrinėti mūsų giminaičius primatus? Tai, ką žinome apie streso valdymą, didžia dalimi turime dėkoti žmonėms, kurie stebi primatus. Visi stuburiniai gyvūnai į stresą reaguoja išskirdami hormonus, pvz., gliukokortikoidus (vienas iš gliukokortikoidų yra turbūt daug kam girdėtas kortizolis), adrenaliną. Šių hormonų veikimas organizmą mobilizuoja, suteikia energijos, padidina kraujospūdį, išjungia nereikalingus procesus tokius kaip virškinimas, tuštinimasis (gali išjungti, o gali kaip tik paleisti viską išeiti, kad būtų atsisakoma papildomo svorio), poreikis daugintis ir tokiu būdu lemiamą gyvybei akimirką, tarkime, kai mus vejasi plėšrūnas, padeda mums išgyventi.

Idealiu atveju, jūs tikrai norėtumėt, kad streso atsakas įsijungtų tik tada, kai grėsmė yra fizinė, o ne psichologinė. Tarkime, jaudinatės dėl po mėnesio vyksiančio egzamino. Organizmas paleidžia streso atsaką, sukelia gliukokortikoidų lygį. Ramybės būsenoje jūsų kraujospūdis pakilęs, virškinimas vos veikia, širdies ritmas viršija greitį, gebėjimas pratęsti giminę sumažėja. Tikrai tai ne pats geriausias būdas tvarkytis su egzamino baime – įjungiant organizmą kovos režimu.

Kiti gyvūnai prisitaikę streso atsaką įjungti tik esant reikalui, o kai to reikalo nėra, jie toliau ramiai gyvena. Primatai kaip ir žmonės turi sudėtingesnį socialinį-emocinį gyvenimą, todėl organizmas streso atsaką įjungia ne tik tada, kai reikia gelbėti savo gyvybę, bet ir dėl psichosocialinių veiksnių, todėl žinios, gautos iš primatų streso tyrimų, yra itin naudingos žmonėms. Vienas mano mėgstamiausių mokslininkų, Stanfordo universiteto profesorius Robertas Sapolskis (Robert Sapolsky), ketvirtį amžiaus tyrinėjo babūnų (beždžionių rūšis) būrius Kenijoje ir pateikia puikių įžvalgų apie šių beždžionių gyvenimą ir stresą.

Babūnai yra ideali beždžionių rūšis streso tyrimams. Jie turi gana nemažai laisvo laiko, nes tam, kad išgyventų ir susirastų maisto jiems paprastai užtenka maždaug 3 valandų, o nuo plėšrūnų gelbėtis jiems tenka ne taip ir dažnai. Babūnai turi skirtingas asmenybes, kaip ir pas žmones, galima išskirti A ir B tipo asmenybes, kurias pirmieji aprašė kardiologai, bandydami geriau suprasti, kas suserga širdies ligomis. A tipo asmenybei būdinga tai, kad tokie žmonės (ir babūnai) mato stresorius ten, kur jų realiai nėra, jaučiau daugiau grėsmės, yra įsitempę, jautresni. Gera ar bloga žinia sunku pasakyti, bet A tipo asmenybės turėjimas didina riziką susirgti širdies ligomis labiau nei rūkymas. Tuo tarpu B tipo asmenybės yra priešingybės A tipui.

Taip pat babūnai savo būriuose turi hierarchiją, kurios kuriam nors laipteliui priklauso kiekviena būrio beždžionė, taip pat skirtingus socialinius ryšius su skirtingomis beždžionėmis toje hierarchijoje. Jei būry esi 3-ia beždžionė, daugiausiai bendrauji su „kaimyninėmis“ beždžionėmis hierarchijoje. Apie babūnus ir jų svarbą streso tyrimams sužinojote gana nemažai, taigi, kelios pamokos iš  Roberto Sapolskio babūnų, kurias galime pritaikyti sau.

Draugystė. Beždžionių draugystė šiek tiek kitokia nei žmonių. Jos nevaikšto į kiną, nebendrauja prie kavos (nors būtų visai smagus vaizdelis, kai babūnas Vero cafe bandytų užsisakyti vidutinį juodos kavos, žinoma, su pupelėmis iš Kenijos). Jų draugystė reiškiasi per vienas kito blusinėjimą. Ar gali būti kas maloniau, nei tai, kad kita beždžionė išrenka parazitus iš tavo kailio? Patinai, kuriuos dažniau blusinėja patelės, turi mažiau streso hormonų.

Panašūs streso hormonų kilimo principai esti ir žmonių populiacijoje. Labai svarbu turėti socialinę paramą, t.y. galimybę į kažką kreiptis pasikalbėti ar pasiguosti, kai yra sunku.

Suvokimas. Tikriausiai vienas svarbiausių aspektų – gebėjimas įvertinti, ar situacija iš tiesų yra stresinė ar vis dėlto grėsmė perdėta. Babūnai, kurie sugeba tai padaryti tiksliai, pasižymi dvigubai mažesniais streso hormonų kiekiais organizme. Negebėjimu atskirti stresinės situacijos nuo nepavojingos pasižymi ir A tipo asmenybę turintys žmonės, jie grėsmę įžvelgia ten, kur jos iš tikrųjų nėra arba grėsmė žymiai mažiau tikėtina nei yra įsivaizduojama.

Aktyvumas/pasyvumas ir kontrolė. Sakykime, kad atsiranda reali fizinė grėsmė. Organizmas paleidžia streso atsaką ir ruošia jus bandyti grėsmės išvengti. Tie babūnai, kurie grėsmės akivaizdoje laukia, kol prasidės kova, turi žymiai didesnius streso hormonų rodiklius nei tie, kurie perima kontrolę į savo rankas ir kovą pradeda pirmi. Šie tyrimų rezultatai puikiai pagrindžia žymią citatą, kad geriausia gynyba yra puolimas. Tuo pačiu tai atskleidžia ir tai, kad mūsų organizmai išskiria daug mažiau streso hormonų tada, kai galime situaciją kontroliuoti ir čia turiu omenyje ne tik tas situacijas, kai yra reali fizinę grėsmė, bet ir tada, kai grėsmė yra psichologinė ir yra kažkur nepibrėžtame laike ateityje. Jei turime priemonių, kaip galime sukontroliuoti tą situaciją ar jai pasiruošti, streso hormonų bus žymiai mažiau.

Energijos nukreipimas. Iš dalies šis punktas susijęs ir su energija ir su hierarchija. Po nesėkmingų kovų, patinai, kurie pralaimi, šiek tiek išsilieja užkabindami hierarchijoje žemiau esančias beždžiones ir taip pašalina įtampą, atsiradusią tiek dėl pralaimėjimo, tiek dėl sukilusių streso hormonų ir aktyvuoto organizmo. Iš esmės dėl to mums labai padeda sportas. Tiesiog privaloma sportuoti, o ypač, jei patiriama daug streso, kadangi streso hormonai, mobilizuodami organizmą, mobilizuoja ir didelį energijos kiekį, todėl jį kažkur padėjus, įtampa sumažėja.

Hierarchija. Kad ir kaip norėtų kai kas galvoti, kad žmonių pasaulyje hierarchija nėra svarbu, klysta. Tai rodo ir primatų tyrimai. Stabilioje hierarchijoje ir ne hierarchijos apačioje esantys babūnai pasižymiai mažesniais streso hormonų kiekiais organizme. Taigi čia yra svarbūs du aspektai: stabilumas ir vieta hierarchijoje. Įmesk į stabilų būrį naujų beždžionių, prasidės kova dėl dominavimo, vadinasi, vėl sukils streso rodikliai. Vieta hierarchijoje svarbi tuo, kad būdamas aukščiau, gali būti ramesnis dėl maisto bei socialinių santykių (blusinėjimo). Kuo esi hierarchijoje aukščiau, tuo lengviau tau šiuos dalykus gauti.

Žmonėms yra gerų naujienų. Mūsų hierarchijų sistemos daug sudėtingesnės ir įvairesnės. Babūnai, pavyzdžiui, turi vieną hierarchiją, t.y. savo būrį, kuriame viskas sprendžiasi. Tuo tarpu žmonės yra „įsivėlę“ į daugybę hierarchijų: darbe, sporte, namuose, bendruomenėse, parapijose, hobiuose ir t.t. Gali būti, kad darbe pagal hierarchiją esi šlapia vietą, tačiau, sakykime, savo sekmadienio futbolo lygos komandoje esi ne tik emocinis lyderis, bet ir rezultatyviausias žaidėjas. To pakanka, kad darbe patiriamas stresas nebūtų toks žalingas. Taip pat tai parodo, kad iš tiesų yra svarbu bent vienoje ar kitoje hierarchinėje sistemoje siekti atsidurti ne apačioje

Dažnai klaidingai manoma, kad hierarchijos yra paremtos tik galia. Dar vienas puikus primatų tyrinėtojas, Frans de Waal, pademonstravo, kad beždžionių hierarchijose alfa patinas ar patelė būna nebūtinai tas, kuris yra didžiausias ir fiziškai stipriausias. Hierarchijoje aukščiausiai atsiduria būtent tas, kuris turi gerus socialinius įgūdžius (taip taip, gerus socialinius įgūdžius tarp beždžionių), rūpinasi jaunikliais, sprendžia konfliktus tarp žemesnio rango beždžionių, įsikiša fiziškai, kai to reikia ir palaiko status quo bei turi kitų beždžionių palaikymą (ypač veteranų palaikymą)

Apibendrinant, norėčiau pasakyti, kad daug kam gali pasirodyti, jog sukilę streso hormonų lygiai yra nieko tokio, juk tai ne visada net jaučiasi. Vis dėlto tai yra labai didelės dalies lėtinių virškinimo, kraujagyslių ar reprodukcinės sitemos susirgimų priežastis. Gliukokortikoidai veikia tyliai, tačiau po truputį jie mus žudo. Primatų tyrimai atskleidžia, kad stresą galime valdyti, jei pasitelksime tam tikras taisykles.

Šaltiniai

https://news.stanford.edu/news/2001/february21/aaassapolsky-221.html
https://news.stanford.edu/news/2007/march7/sapolskysr-030707.html

Sapolsky, R. M. (1998). Why zebras don’t get ulcers: A guide to stress, stress-related disorders and coping.



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.