Sveiki! Pradėsiu šį įrašą nuo ištraukos iš interviu su garsiu režisieriumi Adrejumi Tarkovskiu. Ši ištrauka jus ir įves į tai, apie ką rašysiu čia. Tiesa, turiu prisipažinti, kad nemačiau nei vienio šio autoriaus filmo, bet būtinai pažiūrėsiu, šiuo metu mano kultūrinimosi ir savišvietos planuose šiek tiek kiti dalykai. O štai ir minėtoji ištrauka:
Abu paskutiniai mano filmai („Nostalgija“, 1983 m.) ir „Aukojimas“ (1986 m.) – aut. past.) grįsti asmeniniais įspūdžiais, bet neturi nieko bendra nei su vaikyste, nei su praeitimi, jie greičiau susiję su dabartimi. Svarbu atkreipti dėmesį į žodį „įspūdžiai“. Vaikystės atsiminimai niekada nedarė žmogaus menininku. Paskaitykite Annos Achmatovos apsakymus apie vaikystę. Arba Marselio Prousto. Mes teikiame pernelyg didelę reikšmę vaikystės vaidmeniui. Psichoanalitikų siūlomas būdas žiūrėti į gyvenimą per vaikystės prizmę, rasti joje paaiškinimų viskam – tai vienas asmenybės infantilizacijos būdų. Neseniai gavau neįprastą laišką iš vieno gerai žinomo psichoanalitiko, kuris stengiasi paaiškinti man mano kūrybą psichoanalizės metodais. Tokia prieiga prie meninio proceso, prie kūrybos mažų mažiausiai liūdina. Nes kūrybos motyvai ir esmė gerokai sudėtingesni, neapčiuopiamesni už paprasčiausius vaikystės prisiminimus ir jų paaiškinimą. Manau, kad psichoanalitinė meno interpretacija pernelyg supaprastinta, netgi primityvi.
Pirmiausia noriu pasakyti, kad psichoanalizė mane žavi, bet nebandysiu jos šiandien nei ginti, nei prieštarauti, pabandysiu pažvelgti iš įvairių pusių į režisieriaus iškeltas idėjas. Kodėl žavi? Būtų sunku nurodyti visas priežastis, bet pabandysiu bent kelias. Na, pvz, ji sugebėjo atsilaikyti šitiek dešimtmečių, internetas ir knygos skelbia, kad Lietuvoje yra tik 10 tikrų psichoanalitikų, o juk įdomu, kai kažko yra nedaug. Taip pat psichoanalizė gali paaiškinti labai platų elgesio spektrą, praktiškai bet ką. Tik yra vienas trūkumas, nors neturėčiau sakyti, kad tai trūkumas, jei noriu laikytis objektyvios pozicijos, bet, pasak Tarkovskio, tai yra trūkumas – psichoanalizė viską aiškina ne tik per vaikystės prizmę, kaip nurodo režisierius, bet ir per instinktų energetiką, kaip nurodo Viktoras Franklis . Mano nurodytoje interviu ištraukoje režisierius nurodo, kad jo paskutiniai du filmai susiję ne su vaikyste, ne su praeitimi, o su dabartimi. Klausiu aš: o ar ta dabartis nėra sukurta vaikystės ir praeities? Iš esmės sunku atsakyti į šį klausimą ir jis palieka daug erdvės interpretacijai. Tačiau man labai patinka režisieriaus pastebėjimas, kad toks aiškinimas yra vienas asmenybės infantilizacijos būdų. Nesinori tikėti, kad beveik viską nulemia anktyvoji vaikystės patirtis ir kad visi gyvenimo “errorai” ateina iš vaikystės, o tai, kaip tu elgiesi yra nulemta kažkokių instinktų ir kad viskas pagrįsta seksualinės ir kitų instinktų energijos judėjimu. Bet taip pat sunku teigti, kad žmogus nėra infantili būtybė. Juk pažiūrėkite, kaip ilgai trunka mūsų vaikystė ir kiek daug reikia pastangų, priežiūros ir laiko, kad mes galėtume savarankiškai ir užtikrintai funkcionuoti šiame pasaulyje. Taip, žmogus infantili būtybė, bet reiktų manyti, kad ne tiek jau ir daug. Todėl vėlgi sutinku su Tarkovskiu, kad negalime visko paaiškinti remdamiesi vaikyste, o ypač meno, nes meno kūryba kaip fenomenas yra itin subtilus ir slėpiningas dalykas ir, manau, sunkiai visiškai paaiškinamas. Apskritai manau, kad daugumos meno kūrinių visiškai paaiškinti neįmanoma ir kad kartais jie interpretuojami pernelyg primityviai arba pernelyg sudėtingai. Kartais reikia tiesiog žiūrėti, klausytis arba pajausti kūrinį ir nebandyti interpretuoti, o tiesiog atsiduoti akimirkai.
Kita Tarkovskio mintis iš to paties interviu, kurią dabar pateiksiu, yra apie laisvę. Pabandysiu šią mintį susieti ir su žmogiška laisve ir su psichoanalize. O štai ir ji:
Plačiausia prasme, ypač menine, kūrybos prasme, laisvė neegzistuoja. Taip, laisvės idėja yra, tai socialinio ir politinio gyvenimo realybė. Skirtinguose regionuose, šalyse žmonės gyvena turėdami daugiau ar mažiau laisvės, bet egzistuoja liudijimų, kurie byloja, jog įvairiomis stebuklingomis akimirkomis buvo žmonių, turėjusių neįtikėtinos vidinės laisvės, vidinio pasaulio didybės. Manau, jog pasirinkimo prasme laisvė neegzistuoja: laisvė – tai dvasinė būsena. Pavyzdžiui, galima būti socialiai bei politiškai visiškai laisvam ir dusti nuo dūlėjimo jausmo, nuo uždarumo pojūčio, nuo jausenos, jog ateities nėra.
Manau, kad ši Tarkovoskio mintis apie laisvę, kad ji plačiausia prasme neegzistuoja, labai gerai paaiškina psichoanalitinę meno interpretaciją, tik nežinau, ar apie tai buvo pagalvojęs ir pats režisierius. Iš esmės, bet kokia paradigma, bet koks požiūris, bet kokia mintis atveria vienas duris, tačiau užveria kitas. Ir visa tai veikia sūpynių principu: pasitelkdamas psichoanalizę kaip interpretacijos įrankį, atsisėdi ant sūpynių, ir jas nusveri. Taip priartėji prie vienų dalykų, tačiau nutolsti nuo kitų ir išlaikyti tą balansą ir atrasti kažką, kas “atsisėstų į kitą” sūpynių galą ir išlygintų jas, labai sunku. Ką tuo noriu pasakyti, galbūt vėl grįžtu prie savo pirmosios minties, kad daugumos meno kūrinių visiškai paaiškinti neįmanoma, nes su ta pačia psichoanalize tu žvelgi per instinktų ir vaikystės prizmę, suteiki sau nemažą interpretacijos laisvę, bet taip pat užveri kitokių įžvalgų galimybę, todėl plačiausia prasme, laisvė neegzistuoja. Mano nuomone, yra vienas dalykas, kuris pripildo vidinės laivės cisterną. Tai yra lankstumas. Aš, žinoma, kalbu apie mąstymo lankstumą. Kiek tu lankstus savu mąstymu, savo interpretacijomis, kiek laisvas vidumi, kaip nurodo Tarkovskis, nesukaustytas dogmų pinklių, tiek, manau, tu esi maksimaliai laisvas. Tačiau tas laisvės maksimumas nuolat kinta, priklausomai nuo įvairių aplinkybių. Ką turiu omeny konkrečiau sakydamas “lankstumas”. Na pvz, tu gali būti didžiausias liberalas, tačiau žvelgti ir bandyti spręsti problemas visiškai nelanksčiai ir nusileisti konservatoriui. Bet čia turbūt labai primityvus pavyzdys, reiktų paieškoti ko nors ne tokio primityvaus. Taip pat manau, kad lankstumas padeda mąstyti kaip sakoma”out of the box”. Gyvename laisvoje valstybėje (nebandau dabar gilintis į visokias sąmokslo teorijas apie mūsų valdžią) ir didžiausią nelaisvę sudaro tas dūlėjimo ir uždarumo jausmas, apie kurį kalba Tarkovskis. Kiek daug žmonių ne tik mūsų šalyje, bet ir visame pasaulyje sukaustyti dogmų, sąžinės, galų galiausiai kitų žmonių išvaizdos pinklių. Aš nesakau, kad sąžinė ar tam tikros dogmos yra blogi dalykai (sąžinė iš viso yra labai netgi geras dalykas, tačiau jei pas tave ji įjungta per stipriu režimu, gali prapulti šiame pasulyje). Sunku labai vertinti kas yra gera, kas yra bloga, reiktų apskritai sakyti, kad nėra nei gerų, nei blogų dalykų. Mes patys susikuriame, kurie dalykai blogi, o kurie geri. Tačiau tos pačios dogmos, kurių žmonės nuosaikiai laikosi, neleidžia jiems keistis, neleidžia lanksčiai elgtis ir atima iš jų tą ir taip nedidelę laisvės dalį, kurią jie turi. Bet kas įperša tas dogmas ar sąžinę. BAM o gi sociumas, kuriame augi ir vaikystės patyrimas, galų galiausiai tas pats Edipo kompleksas, kuris, pasak psichoanalitikų, ankstyvoj vaikystėj. Ir tada vėl dėdė Freudas su savo psichoanalize pasirodo yra teisus. BET, manau, kad žmogus yra pakankamai pajėgus ir sąmoningas suvokti savo trūkumus ir ne tik bandyti keisti, bet ir keisti save, taip pat pajėgus pasirinkti kuo tikėti ir kuo ne netgi kai tai jam yra įsišakniję į mąstymą. Ne visada pats, dažnai tam prireikia kitų žmonių pagalbos ir aš nebūtinai kalbu apie psichoterapeutus, kalbu apskritai apie žmones, kurie yra tavo aplinkoje ir kurie tave priima, kurie tave palaiko. Kaip ten Laurinaitis kalbėjo per vieną atvirą paskaitą (citata nepažodžiui): “Netinkamą prisirišimo/artumo stilių gali pakeisti 5 metai besąlygiškos meilės arba 2 metai psichoanalizės”. Čia aišku vėlgi šiek tiek sudievindamas psichoanalizę, bet čia vėl grįžtame prie laisvės, jis pats pasirinko vertinti viską per šią prizmę.
Na ir dabar prieiname prie grožio. Tarkovskis kalbėjo:
Niekas nežino, kas yra grožis. Mintis, kurią žmonės susikuria mąstydami apie grožį, grožio idėja keičiasi kartu su istorija bei filosofinėmis pretenzijomis ir tiesiog su kiekvieno žmogaus gyvenimo įvykiais. Ir tai mane verčia galvoti, kad iš tiesų grožis simbolizuoja kažką kita. Bet ką gi? Grožis – tiesos simbolis. Kalbu ne priešingybių tiesa/melas prasme, bet tiesos kelio, kurį išsirenka žmogus, prasme. Grožis (savaime suprantama, santykinis!) skirtingomis epochomis liudija apie sąmoningumo lygį, kurį žmonės tam tikru metu įgyja apie tiesą.
Įdomumui pridėsiu dar ir Kanto mintį apie grožį: grožis yra tai, kas patinka ne dėl pojūčių, ne dėl sąvokų, o dėl subjektyvaus būtinumo, patinka visuotinai, tiesiogiai ir visiškai nesuinteresuotai. Tai transcendentalus suvokimas – kalbantis ne apie grožio turinį, bet apie jo patyrimo sąlygas.
Aš galvoju, kad viskas, kas yra, yra arba negražu, arba gražu, arba tiesiog yra (wow, captain obvious). Bet žinot kaip sakė Parmenidas: „Visa, kas egzistuoja, egzistuoja, Visa, kas neegzistuoja, neegzistuoja.” Ir tiesiog mūsų mąstymas, žinios, patirtis, norai, lūkesčiai vienus dalykus paverčia gražiais, kitus negražiais, trečius neutraliais ir jie taip nuolat kaitaliojasi tarp šių trijų kontinuumų. Žmogus geba vienus dalykus laikyti negražiais, tačiau po kurio laiko jie tampa jam gražūs arba atvirkščiai, todėl ne kas kitas, o mes patys didžiąja dalimi atsakingi už grožio suvokimą. Grožis atsiranda tam tikrame suvokimo ir vertinimo procese. Turbūt reiktų manyti, kad grožis kaip ir egzistencija yra neredukuojamas, tačiau gali būti analizuojamas. Ir, jei visgi grožis yra tiesos simbolis, man peršasi idėja, kad viduje nelaisvi ir sukaustyti žmonės mato daug netiesos, nes, manau, kad tas uždarumo jausmas dažnai užkerta kelią pamatyti tai, kas patinka dėl subjektyvaus būtinumo, visuotinai, tiesiogiai ir…
You must be logged in to post a comment.