Kaip suprasti depresiją?

Žodį „depresija“ girdime dažnai ir įvairiuose  kontekstuose, tačiau ar visada suprantame, kokia tai liga ir ar apskritai liga? Kuo skiriasi depresija nuo depresiškos nuotaikos? Tai liga, kuri kartais romantizuojama filmų kūrėjų ir nuvertinama visuomenės. Šiame tekste pabandysiu kuo suprantamiau perteikti, kas tai yra ir kaip ją galimą suprasti kuo mažiau stigmatizuojančiu būdu.

Stop kadras iš Wes Anderson filmo „The Royal Tenenbaums“ (2001)

Žymus neuroendokrinologas Robertas Sapolskis (Robert Sapolsky) 2009 metais skaitė puikią paskaitą apie depresiją, kuri, mano manymu, yra viena geriausių apie šį psichikos sutrikimą (nors pats Sapolskis depresiją įvardija kaip biocheminį sutrikimą, su kuo iš tiesų būtų negalima nesutikti). Tuo metu depresija buvo 4 vietoje pagal negalią sukeliančias ligas pasaulyje. PSO prognozės teigė, kad iki 2025 m. depresija bus jau antroje vietoje. Deja, tai įvyko kur kas anksčiau ir ne visai taip, kaip buvo tikėtasi. PSO duomenimis, jau 2017 m. depresija tapo pirmaujančia pasaulyje liga pagal sukeliamą negalią! Duomenys rodo, kad apie 50 % mūsų kuriame nors gyvenimo etape patirs šį sutrikimą. Taigi kalbame tikrai apie rimtą dalyką, kuris a) sukelia negalią; b) yra plačiai paplitęs.

Depresija gali būti lengva, vidutinė arba sunki. Ji gali mus užklupti vieną kartą arba nuolat kartotis. Kasdien mes susiduriame su įvairiomis nesėkmėmis, nelaimėmis ir pan., kas iš tiesų mus gali nuliūdinti dienai ar kelioms, tačiau tai nėra depresija, nes toliau ir vėl grįžtame į savo įprastą būseną. Kelias dienas mus kankinanti bloga nuotaika tikrai gali mus priversti jaustis depresiškai, tačiau, tai nėra depresija. Depresija tęsiasi mažiausiai kelias savaites ir žmogus negali (ne nenori) lengvai grįžti į būseną, kuri buvo iki depresijos.

Kas yra pagrindiniai depresijos simptomai? Pirmiausia tai yra sutrikimas, kai žmogus nebegali pajusti malonumo darydamas sau įprastas veiklas ir ne tik, kas yra vadinama anhedonija. Taip pat sutrinka miegas, apetitas (gali būti būti nemiga, tačiau gali būti ir per daug ilgas miegas; gali būti suprastėjęs apetitas, bet gali būti ir padidėjęs). Viskas pasidaro per sunku, net iki tol buvusios įprastos dienos rutinos tampa tikra kančia. Sunkiais atvejais žmogus sulėtėja tiek fiziškai, tiek sulėtėja jo mąstymas. Gali somatiniai simptomai kaip galvos skausmas, sutrikęs virškinimas, kitokie nepaaiškinami skausmai skirtingose kūno vietose.

Tikiu, kad žmonės, kurie dirba psichikos sutrikimais, depresiją supranta neblogai, tačiau visuomenėje tai – vis dar stigmatizuojanti diagnozė, apie kurią žmonės nelinkę kalbėti, o net ir prakalbę dažnai būna nuvertinti, kad tai nėra rimta liga. Liga rimta, nes tai yra viena iš priežasčių, kuri stipriai didina savižudybės riziką. Tačiau iš kur kyla toks šios būklės nesupratimas? Iš dalies toks nesupratimas susijęs su nuo Dekarto laikų egzistuojančiu dualistiniu požiūriu į žmogų: skirtingu kūno ir proto suvokimu bei vertinimu. Jei skauda pilvą ar galvą – viskas gerai, skauda kūną. Bet jeigu prasta nuotaika, nerimas, baimė, vadinasi, kažkas blogai su „galva“. Kūno ir psichikos sutrikimai paprastų žmonių suvokiami kaip visiškai atskiros kategorijos. Vis dar nemažai žmonių galvoja, kad jeigu sutrinka tam tikros psichikos funkcijos, sutrinka ir žmogaus protas. Neveltui liaudyje psichiatrijos ligoninės vadinasi „durnynais“. Iš tokio pavadinimo matome, kad žmonės psichikos sutrikimus sieja su silpnaprotyste, protiniu nepajėgumu.

Nesu tas žmogus, kuris sako, kad apie depresiją reikia kalbėti kuo daugiau vien dėl kalbėjimo. Svarbu yra ne tik apskritai apie tai kalbėti, bet kalbėti prasmingai, pagrįstai ir suprantamai. Galbūt kai kuriems žmonėms depresiją kaip ligą gali padėti suvokti biloginiai šio sutrikimo aspektai. Kodėl šią ligą galima vadinti biocheminiu sutrikimu? Kad suprastume depresijos biologiją, turime pakalbėti apie tai, kas vyksta smegenyse. Įsivaizduokite dvi smegenų ląsteles, t.y. neuronus. Perduodami informaciją vienas kitam jie nesusiliečia, tarp jų lieka miniatiūrinis tarpelis. Neuronai „bendrauja“ vienas su kitu išskirdami cheminius junginius, kurie yra vadinami neurotransmiteriais ir jų pagalba informacija per tą tarpelį iš vieno neurono perduodama kitam.

Kas nutinka esant depresijai? Komunikacija tarp neuronų sutrinka. Yra daugybė neurotransmiterių, tačiau kol kas žinoma, kad su depresija susijusių yra keletas, pvz., norepinefrinas, serotoninas, dopaminas, acetilcholinas, GABA. Antidepresantai kaip tik ir veikia šių neurotransmiterių apykaitą. Vieni antidepresantai veikia vieno neurotransmiterio apykaitą, o kiti, pvz., 2 – serotinono ir norepinefrino. Antidepresantų yra ne viena rūšis, todėl gydant kartais užtrunka laiko pacientui parinkti veiksmingiausius. Antidepresantų skeptikai didžia dalimi yra neišmanėliai, kadangi gana seniai įrodyta, kad jie veiksmingi. Tiesa, yra žmonių, kuriems antidepresantai gali beveik neveikti dėl tam tikrų biologinių markerių.

Nors svarbu suprasti depresijos biologiją, visgi negalima šios ligos supaprastinti tik iki neurotransmiterių disbalanso. Neurotransmiterių disbalansas yra reikšminga simptomų priežastis, tačiau toli gražu ne vienintelė. Ši liga paveikia mažiausiai 7 smegenų sritis ir mokslininkai mano, kad daug svarbesnį vaidmenį gali vaidinti ne mūsų minėtų medžiagų disbalansas, o naujų neuronų atsidarimo sutrikimai. Depresiją taip pat sukelti ir kitos biologinės priežastys, pvz., ligos: širdies ligos, erekcijos sutrikimai, kai kurie virusai, vėžys, vitamino B12 trūkumas. Arba kai kurie vaistai bei hormonai. Kaip ir kalbant apie kitas ligas, depresiją gali lemti ir genai. Kuo artimesnis giminaitis serga depresija, tuo didesni šansai ir mums su šia liga susidurti. Gali būti, kad smegenys tiesiog „feilina“ valdydamos nuotaiką ir tai nesusiję su neurotransmiterių disbalansu.

Jei tame tiek daug biologijos, kur tuomet šiame sutrikime slypi psichologija? Psichologiniai veiksniai didžia dalimi lemią depresiją, kai susiduriame su stresu, trauminiais išgyvenimais. Genetinė depresijos rizika dar nereiškia, kad žmogus būtinai susirgs depresija. Jei paimsime 2 žmones, kurių vienas turi genetinę depresijos riziką, o kitas neturi, tačiau abu jie sėkmingai tvarkosi su stresiniais išgyvenimais, abu depresija ir nesusirgs. Bet jei paimsime 2 žmones, kurių vienas turi genetinę riziką susirgti depresija, o kitas neturi ir jie abu prastai tvarkosi su stresu, genetinę riziką turintis žmogus net kelis kartus padidins savo šansus susirgti šia liga. Genetika taip pat gali nulemti, kiek jautrūs mes būsime stresiniams išgyvenimams.Tad nepalanki biologijos, genetikos ir streso kombinacija taip pat gali nuvesti į depresiją.

Ši liga unikali tuo, kad turi ir visus įprastos kūniškos ligos apektus, tačiau savo raiškoje turi ir svarų kultūrinį veiksnį. Mes, vakariečiai, depresiją suvokiame taip, kaip apie ją kalba vakaruose, tačiau šios ligos raiška skiriasi skirtingose kultūrose. Mūsų vakarietiškas depresijos suvokimas tam tikra dalimi lemia tai, kad akcentuojame psichinius šios ligos simptomus (pvz., prastą nuotaiką). Įdomu, kad Kinijoje depresija sergantys žmonės daug labiau pabrėžia somatinius simptomus (pvz., chronišką nuovargį, galvos svaigimą, širdies skausmą ar nepaaiškinamą spaudimą širdies plote), net tokius simptomus kaip bloga nuotaika laiko somatinių simptomų padariniais.

Kitas įdomus kultūrinis depresijos aspektas – teigiamų jausmų raiška. Šia liga sergantys žmonės patiria daug mažiau pozityvių emocijų. Amerikiečiai ir europiečiai linkę kuo labiau maksimalizuoti savo teigiamų emocijų patyrimą, tuo tarpu rytų Azijoje gyventys žmonės pasižymi mažesniu tokiu poreikiu, kadangi teigiamų emocijų patyrimą, ypač tą, kuris nukreiptas tik į save patį, sieja su tuo, kad kiti gali pavydėti. Taigi, matome didesnės empatijos aspektą Azijos kultūrose. Tad teigiamų emocijų nepatyrimas kai kuriose Azijos šalyse žmonių taip negąsdina, daug labiau gąsdina negalėjimas dirbti, kai sergi. Kultūrinių depresijos skirtumų yra ir daugiau, tačiau visų čia aptarti nespėtume.

Taigi, depresija yra liga, kuri reiškiasi įvairiais tiek psichologiniais, tiek elgesio, tiek fiziniais simptomais, turi stiprią biologiją ir genetinę riziką, kuriai vieną didžiausių įtakų daro psichologinis stresas. Ja sergantys taip jaučiasi ne savo noru ir grįžti į būseną iki ligos lengvai negali. Depresija turi kultūrinį aspektą, kuris veikia simptomų suvokimą ir pabrėžimą. Sirgdami šia liga, skirtingų kultūrų žmonės akcentuoja skirtingus aspektus. Vakariečiai labiau linkę akcentuoti emocinius simptomus, o, pvz., rytų aziejiečiai – somatinius. Norint geriau suprasti šį sutrikimą svarbu atsižvelgi į biologinius, psichologinius ir socialinius/kultūrinius aspektus.

Šaltiniai:

https://www.health.harvard.edu/mind-and-mood/what-causes-depression

https://culture-emotion-lab.stanford.edu/sites/default/files/depressionacrossculturetsaicdryder.pdf

https://www.ocf.berkeley.edu/~jfkihlstrom/ConsciousnessWeb/MindBody/MindBodySupplement.htm

https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3837246/



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.