Pirmojoje teksto dalyje, kurią galite rasti paspaudę ČIA, rašiau apie egzistencinės logoterapijos ir kognityvinės elgesio terapijos ištakas. Šiame tekste bus apžvelgta žmogaus ir psichikos sutrikimų samprata šiose psichoterapijos mokyklose.
Žmogaus samprata
Tai, kad kognityvinė psichoterapija radosi kognityvinės mokslų revoliucijos šviesoje, leidžia nesunkiai suvokti, kad vienas svarbiausių aspektų siekiant suvokti žmogų šioje paradigmoje – informacijos apdorojimo vaidmuo žmogaus reakcijoms ir prisitaikymui, kuris yra itin pabrėžiamas. Kognityvinėje psichoterapijoje asmenybė suvokiama kaip formuojama temperamento ir kognityvinių schemų. Taigi, matome, kad čia esti 2 aspektai: įgimtas ir įgytas (arba išmoktas). Kognityvinėje terapijoje teigiama, kad kognityvinės schemos yra struktūros, kurios apima pagrindinius individo įsitikinimus ir prielaidas.
Nors bandyta įrodyti, kad egzistuoja tam tikros asmenybės dimensijos, kurios susijusios su vienais ar kitais sutrikimais, tyrimai parodė, kad dauguma atvejų žmonės skirtingose situacijose turi ir vienokių, ir kitokių bruožų, taigi kognityvinėje terapijoje nėra fiksuotų asmenybės struktūrų. Asmenybė veikiau suvokiama kaip individo pažintinės sistemos atspindys, kurį veikia biologiniai ir socialiniai veiksniai. Suvokiant asmenybę yra labai svarbi individo išmokimo patirtis, kuri parodo, kaip žmogus vystosi ir reaguoja. Būtent per asmeninę patirtį ir tapatinimąsi su svarbiais artimais žmonėmis formuojasi kognityvinės schemos, kurios gali būti adaptyvios arba disfunkcinės. Nors kognityvinės schemos paprastai būna latentinės, tam tikri gyvenimo įvykiai ar stresoriai gali jas sužadinti ir aktyvuoti (Corsini & Wedding, 2011).
Egzistencinėje psichoterapijoje žmogaus samprata neapsiriboja asmenybės savoka, čia vekiau yra akcentuojamas žmogaus patyrimas (Corsini & Wedding, 2011). Skaitant Franklio veikalus, matome, kad autorius neatsisako asmenybės termino ir jį vartoja, tačiau kalbėdamas apie asmenybę jis visgi pabrėžia dalykus, kurie yra itin artimi egzistencinės minties mokyklai. Žmogaus sampratą Franklis išdėsto dešimtyje tezių apie asmenybę, kurie surašyti jo knygoje „Sielogyda“. Pasak Franklio, asmenybė yra nedaloma, neprijungiama vienovė, ji yra absoliuti naujybė, ji yra dvasinė, ji yra egzistencinė ir egzistuoja kaip savo paties galimybė; asmenybės yra ne tik vienovė, bet ir visuma, nes steigia visumą, kuria yra žmogus, ji yra dinamiška ir asmenybė save suvokia tik trancendencijos akivaizdoje (Frankl, 2008). Tikėjimas yra dar vienas labai svarbus aspektas logoterapijoje, tačiau tikėjimas čia neapsiriboja vien religiniu tikėjimu. Nors logoterapija kartais yra kritikuojama dėl to, kad joje itin išaukštinamas tikėjimas ir ji yra netinkama ateistinių pažiūrų žmonėms, dar pats Franklis yra sakęs, kad logoterapija šiuo klausimu turi būti neutralios nuostatos ir religija gali būti logoterapijos objektas, be ne jos esmė (Frank, 2000).
Taigi, matome, kad kognityvinėje terapijoje žmogus suvokiamas labiau struktūra, kurią veikia genetika, aplinka ir išmokimas. Tuo tarpu logoterapijoje žmogaus samprata suvokiama labiau per patyrimą, unikalumą ir apskritai labiau per subjektyvius aspektus nei per objektyvius.
Psichinių sutrikimų ir psichikos sveikatos samprata
Kognityvinės krypties psichikos sveikatos specialistai teigia, kad kiekvienas žmogus turi būtent jam būdingų pažeidžiamumo ir jautrumo savybių, o jos ir nulemia žmogaus psichologinį distresą. Tie pažeidžiamumo veiksniai gali būti biologiniai, raidos, neurocheminiai, išmokti. Tačiau vienas svarbiausių aspektų, kalbant apie psichikos sutrikimus, yra pažintiniai iškraipymai. Kaip nurodo Beckas, tai yra sisteminės mąstymo klaidos, kurios pasireiškia psichologinio distreso atveju (Corsini & Wedding, 2011). Taigi, kognityvinės psichoterapijos metu kliento problemos yra ypatingai dažnai siejamos su jo mąstymu ir nuostatomis, kas veda į tai, kad psichikos sveikatos samprata yra pastatyta mąstymo kontinuume, kuris svyruoja nuo normalaus, „sveiko“ mąstymo iki visiškai disfunkcinio mąstymo. Kuo mąstymas yra mažiau disfunkcinis, kuo mažiau kognityvinių iškraipymų, tuo mažiau distreso asmuo patiria.
Logoterapijoje centre atsiduria žmogaus prasmės siekimas, todėl ir žmogaus psichikos sveikatos samprata sukasi apie šią prasmės ašį. Franklis teigia, kad kai žmogaus prasmės siekimas yra žlugdomas, jį gali ištikti egzistencinė frustracija, kuri gali sukelti neurozes, kurios specifiškai pavadintos noogeninėmis neurozėmis. Atskiras pavadinimas šioms neurozėms suteiktas dėl to, kad, pasak Franklio, skiriasi jų etiologija. Noogeninių neurozių priežastys slypi ne psichologiniame matmenyje, bet noogloginiame, t.y. žmogaus egzistencijos matmenyje (Frankl, 1998). Tos priežastys gali būti susijusios su beprasmybe, neviltimi, vertybių krizėmis, egzistenciniu vakuumu. Logoterapija neneigia endogeninių psichikos sutrikimų priežasčių, tačiau labiau akcentuoja noogenines priežastis. Jeigu grįšime prie Franklio ir Platono paralelės, pamatysime, kad sutrikimo samprata taip pat buvo panaši.
Minėtoji harmonija frankliškai galėtų būti paaiškinta kaip somatinė ir psichinė žmogaus vienovė kartu su dvasinės žmogaus dimensijos integracija (Costello, 2015). Nors prasmė atrodo kaip labai neapibrėžtas konstruktas, kuris tarsi turėtų būti tyrinėjamas kokybiškai, logoterapijos atstovai suprato, kad validžios ir patikimos vertinimo metodikos – taip pat svarbi psichoterapijos dalis ir sukūrė gyvenimo prasmės testą, kuris bando kiekybiškai įvertinti prasmės laipsnį, kuriuo žmogus suvokia savo patirtį. Instrumentas pasižymėjo tiek geru patikimumu, tiek validumu ir koreliavo teigiamai su laime, emociniu stabilumu, ekstraversija bei neigiamai su beprasmybe, nerimu, depresija (Schulenberg et al., 2008). Tokie psichometriniai rodikliai rodo, kad Franklio ir jo pasekėjų teigimas, kad psichikos sveikata itin glaudžiai susijusi su prasmės klausimu, yra ne iš piršto laužtas.
Matome, kad psichikos sutrikimų atveju abi psichoterapijos turi kažkokį aspektą, kuris yra akcentuojamas. Logoterapijos atveju tai yra vėlgi prasmė, o kognityvinės terapijos atveju – mąstymo iškraipos. Taigi, šiuo aspektu abi psichoterapijos skiriasi iš esmės, kadangi jų aiškinimas, kodėl žmogus patiria psichologinius sunkumus ir distresą, skiriasi. Franklis akcentuoja dvasinę dimensiją, o kognityvinės terapijos atstovai – kognityvinę.
Kitoje teksto dalyje apžvelgsime psichoterapinio darbo su žmogumi tikslus ir būdus abiejuose psichoterapijos mokyklose.
Šaltiniai
Corsini, R. J., & Wedding, D. (2011). Šiuolaikinė psichoterapija. Vilnius: Poligrafija ir informatika.
Costello, S. J. (2015). The spirit of logotherapy. Religions, 7(1), 3.
Frankl, V. E. (1985). Logos, paradox, and the search for meaning. In Cognition and psychotherapy (pp. 259-275). Springer US.
Frankl, V. E. (1998). Žmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulis.
Frankl, V. E. (2000). Nesąmoningas Dievas. Vilnius: Vaga.
Frankl, V. E. (2008). Sielogyda. Kaunas: Aušra.
Frankl, V. E. (2010). Žmogus prasmės akivaizdoje. Vilnius: Katalikų pasaulis.
Kierkegaard, S., Hong, H. V., & Hong, E. H. (1978). Søren Kierkegaard’s Journals and Papers: Autobiographical, 1848-1855 (Vol. 6). Indiana University Press.
Schulenberg, S. E., Hutzell, R. R., Nassif, C., & Rogina, J. M. (2008). Logotherapy for clinical practice. Psychotherapy: theory, research and practice, 45(4), 447.
You must be logged in to post a comment.