Žmogus ieško prasmės V.S. žmogus mąsto klaidingai (I dalis)

Tiek kognityvinė psichoterapija, tiek Viktoro Franklio logoterapija – nėra populiarios psichoterapijos mokyklos Lietuvoje, ypač pastaroji. Tiesa, kognityvinė psichoterapija pastaruoju metu vis labiau skinasi kelią ir prieš kelerius metus kognityviniai psichoterapeutai buvo pradėti ruošti Lietuvoje. Nusprendžiau palyginti šias dvi įdomias psichoterapijos kryptis, kurios iš pirmo žvilgsnio skiriasi kaip diena ir naktis, bet vis dėlto yra ir panašios.

Iliustracijai panaudotas stop kadras iš filmo „Paskutinis samurajus“ (2003).

Įprasta manyti ir priskirti Franklio logoterapiją egzistencinei psichoterapijos krypčiai. Kognityvinę terapiją, kuri dabar jau iš esmės yra ne tik kognityvinė, bet kognityvinė elgesio terapija, galima laikyti visų kognityvinių terapijų „skėčiu“. Nors kognityvinė ir biheivioristinė terapijos radosi atskirai, dabar yra kalbama apie kognityvinę elgesio terapiją, nes joje susijungia tiek kognityviniai, tiek biheivioristiniai metodai, nors vis tik kognityvinis aspektas šioje terapijoje dominuoja, kadangi biheiviorizmas buvo nustelbtas kognityvinės revoliucijos ir jam teko „palįsti“ po kognityvinės terapijos sparnu. Įdomu tai, kad, pavyzdžiui, Alfried A. Laengle antrajame pasauliniame logoterapijos kongrese pristatė požiūrį, jog logoterapija yra pirmoji kognityvinė psichoterapija (Frankl, 1985). Su pastaruoju teiginiu būtų sunku nesutikti, kadangi kai kurie logoterapijos aspektai tikrai panašūs į kognityvinės terapijos aspektus. Vis dėlto manau, kad toks Laengle teiginys galėjo būti iškeltas tik dėl to, kad jau buvo susiformavusi kognityvinės psichoterapijos mokykla ir galima buvo logoterapiją su ja palyginti, tačiau toks logoterapijos priskyrimas pirmajai kognityvinei terapijai niekaip iš jos neatima egzistencinės jos pusės.

Abi psichoterapijos mokyklos, tiek kognityvinė, tiek logoterapija turi kai kuriais aspektais panašius atsiradimo motyvus – radosi iš to, kad psichoanalizė, kaip psichoterapijos forma, netenkino. Franklio atveju jo netenkino klasikinės psichoanalizės seksualinės energijos aukštinimas ir nihilizmas, tuo tarpu kognityvinės terapijos pradininkas Aaronas T. Beckas, dirbdamas su depresija sergančiais pacientais, suprato, kad psichoanalizės siūloma depresijos aiškinimo ir gydymo samprata toli gražu nėra universali. Taigi, pirmiausia pažvelkime į abiejų terapijų šaknis.

Kiekviena psichoterapijos mokykla turi gilesnes ar mažiau gilias šaknis įvairių laikmečių filosofijoje. Kognityvinės elgesio terapijos vienas ryškiausių įkvėpimo šaltinių yra stoikų filosofinė mintis, kurioje buvo kalbama apie tai, kad neigiamus jausmus mums sukelia ne pati situacija, o tai, kaip mes tą situaciją suvokiame. Taip pat stoikų filosofijos akcentuojamas racionalus pasaulio suvokimas ir aiškinimas. Tai ir dabar yra vienas iš pagrindinių įvairių kognityvinių terapijų prielaidų, taikomų praktikoje. Stoikų idėjas perėmė Imanuelis Kantas, kuris dar akcentavo sąmoningą subjektyvų patyrimą, o tokia samprata matosi Adlerio, Horney, Sullivano darbuose. Kita svarbi kryptis buvo Kanto ir Froido struktūrinė teorija apie tai, kad pažinimo struktūra susideda iš pirminių ir antrinių procesų (Corsini & Wedding, 2011). Stoikų idėjas labai sėkmingai ir praktiškai terapijoje panaudojo Aaronas T. Bekcas ir Albertas Ellis, kurie laikomi svarbiausiais kognityvinės terapijos autoriais. Taigi, matome, kad kognityvinės elgesio terapijos ištakos esti tiek antikinėje filosofijoje, tiek jau modernioje filosofijoje bei psichodinaminės psichoterapijos praktikų idėjose. Dabar plačiausiai taikomoje kognityvinėje elgesio terapijoje yra ir svarus biheiviorizmo indėlis, kurio šaknys slypi jau, galima sakyti, modernios psichologijos istorijoje, t.y. John B. Watsono, Ivano Pavlovo, Josepho Wolpe darbuose. Pavyzdžiui, kognityvinė psichoterapija dabar sunkiai įsivaizduojama be sisteminės desensitizacijos arba dar žinomo nujautrinimo, kuris buvo kaip tik biheivioristo Josepho Wolpe nuopelnas ir yra puikus metodas gydant įvairias fobijas. Taigi, sakydami kognityvinė psichoterapija, mes kalbame ne tik apie kognityvinį aspektą, bet taip pat ir apie elgesio aspektą, kuris yra neatsiejama šios terapijos dalis.

Nors egzistencializmo idėjas aptinkame visais laikais, įvairiose filosofinėse mintyse, net tose, kurios nepriklauso vakarų filosofinei minčiai, visgi egzistencinė filosofija, kuri yra pagrindinė egzsitencinės psichologijos ir psichoterapijos ištaka, kaip formali mąstymo mokykla, pradėjo plėtotis tik XIX a. Šioje vietoje didžiausią įtaką padarė du mąstytojai: Søren Kierkegaard‘as ir Friedrichas Nietzsche. Kiergegaard‘as pabrėžė savasties subjektyvumą, o Nietzsche teigė, kad tikrąją savastį galime pasiekti apmąstydami esminius klausimus: „Ko aš iš tikrųjų trokštu? Ką aš myliu?“ (Corsini & Wedding, 2011). Būtent logoterapijai ypatingą įtaką padarė Søren Kierkegaard‘o idėjos. Danų filosofas teigė, kad kas tikrai yra svarbu, tai surasti prasmę, surasti idėją, dėl kurios verta gyventi ir mirti (Kierkegaard, Hong & Hong, 1978). Prasmė yra centrinis aspektas Franklio psichoterapijoje. Svarbų indėlį į Franklio psichoterapiją įnešė ir Platono veikalai, kuriuose buvo akcentuojama harmonija, kuri pasiekiama per dvasinius dalykus. Jis taip pat svarstė, kad ne galia, pelnas ar prestižas yra mūsų motyvacijos tikslas, o prasmė. Tai panašu ir į Franklio dėstomą logoterapiją (Costello, 2015).

Svarbią įtaką ne tik Frankliui, bet ir visai egzistencinei psichologijai padarė vokiečių filosofas Martinas Heideggeris, kurio įvestas čia-būties konceptas yra svarbiausias egzsitencinės psichoterapijos aspektas kalbant apie žmogaus sampratą. Apie čia-būtį kalba ir Franklis, nurodydamas, kad čia-būties pagrindas yra prasmės įgyvendinimas (Frankl, 2010). Pačiai Franklio minčiai taip pat įtaką darė klasikinė psichoanalizė ir Adlerio individualioji psichologija, kadangi Franklis buvo abiejų šių mokyklų įtakoje. Iš pradžių, žinoma, Zigmundo Froido, bet paskui pradėjo linkti prie Alfredo Adlerio idėjų, tačiau iš individualiosios psichologijos mokyklos buvo pašalintas paties Adlerio sprendimu. Šios 2 mokyklos buvo svarbios, nes padėjo Frankliui suprasti, su kuo jis sutinka, su kuo nesutinka ir kas yra svarbiausia žmogaus motyvacija. Galiausiai dar 4-o praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje jis sukūrė savo psichoterapinę sistemą, kurią pavadino logoterapija, ir kurios atraminis taškas buvo prasmė. Prasmės ieškojimas Franklio psichoterapijoje yra suvokiamas kaip svarbiausia žmogaus motyvacija, o tai yra priešinga Nietzschės, Adlerio ir Froido idėjoms apie siekį malonumui ar galiai (Frankl, 1998). Kaip vienoje savo kalboje nurodo Laengle, vienas didžiausių Franklio indėlių buvo tame, kad prasmės klausimą padarė prieinamą psichologijoje praktiškai ir tai nebebuvo tik religijos klausimas. Šalia logoterapijos dažnai kartu pridedama ir egzistencinė analizė, kuri, kaip nurodoma, yra filosofiniai ir moksliniai logoterapijos pamatai. Būtent dėl egzistencinės analizės Franklis kartais yra laikomas šiuolaikinio filosofinio konsultavimo (angl. philosophical counselling) pradininku (Costello, 2015). Vienas svariausių įrodymų, kad daktaro Franklio sukurta logoterapija yra veiksminga – jo paties patyrimas, kurį jis išgyveno koncentracijos stovyklose Antrojo pasaulinio karo metais, kuris išdėstytas jo knygose.

Kitame tekste – apie žmogaus ir psichikos sutrikimų samprata šiose psichoterapijos mokyklose.

Šaltiniai

Corsini, R. J., & Wedding, D. (2011). Šiuolaikinė psichoterapija. Vilnius: Poligrafija ir informatika.

Costello, S. J. (2015). The spirit of logotherapy. Religions, 7(1), 3.

Frankl, V. E. (2010). Žmogus prasmės akivaizdoje. Vilnius: Katalikų pasaulis.

Kierkegaard, S., Hong, H. V., & Hong, E. H. (1978). Søren Kierkegaard’s Journals and Papers: Autobiographical, 1848-1855 (Vol. 6). Indiana University Press.



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.