Psichologas, kuris iš kūno bandė spręsti apie asmenybę

Žmogaus asmenybė yra viena įdomiausių psichologijos mokslo tyrimo objektų. Iki atsirandant šiuolaikianiams, mokslu pagrįstiems asmenybės tyrimo metodams, apie žmogų buvo sprendžiama iš delno, gimimo datos, veido bruožų ar net kaukolės formos. Tačiau šiuolaikinio psichologijos mokslo istorijoje yra atvejis, kai žmogaus asmenybę buvo bandoma nustatyti pagal jo kūno sudėjimą. Tai amerikiečių psichologas Viljamas Herbertas Šeldonas, kuris žmonių kūnus bandė suskirstyti į tris tipus, o vėliau tuos tipus sieti su žmogaus temperamentu. Nors ši teorija yra nepripažinta ir susilaukusi nemažai kritikos, ji vis dėlto yra vienas „moksliškesnių“ bandymų analizuoti žmogaus kūno ir asmenybės ryšį, taikant statistinius metodus. Todėl kviečiu susipažinti su šiomis Viljamo Šeldono pastangomis, sukurti savitą asmenybės teoriją

 

 

H. Šeldono biografijos faktai ne ką mažiau įdomūs nei jo kurta teorija. Jis gimė 1898 m. JAV, jo krikštatėvis buvo vienas žymiausių šiuolaikinės psichologijos „tėvų“ – Viljamas Džeimsas, kurio pragmatinė ir natūralistinė pasaulėžiūros įtaka jaučiama ir Šeldono darbuose. Prieš įgydamas magistro laipsnį jis dirbo naftos skautu, o vėliau net ir vilkų medžiotoju Naujojoje Meksikoje. 1925 m. įgijo filosofijos mokslų daktaro laipsnį ir pradėjo dėstyti psichologiją Čikagos universitete. 1933 m. baigė Čikagos universiteto medicinos mokyklą, tapo gydytoju ir gavęs stipdendiją išvyko stažuotis į Europą pas patį Karlą Gustavą Jungą, taip pat matėsi ir su Zigmundu Froidu.

Savo teoriją Šeldonas pradėjo plėtoti 5-ąjame dešimtmetyje. Jis buvo pirmasis, kuris naudojo standartizuotas fotografijas, siekdamas įvertinti žmonių fizinius bruožus. Jis bandė žmones suskirsyti į tris somatotipus (kūno tipus): endomorfus, mezomorfus ir ektomorfus. Iš pažiūros šie žodžiai gali atrodyti tarsi nežmogiškų būtybių apibūdinimai, tačiau tokius pavadinimus autorius sugalvojo remdamasis žmogaus gemalo raida. Žmogaus gemalas turi 3 gemalinius lapelius: endodermą, mezodermą ir ektodermą. Iš endodermos išsivysto virškinimo ir kvėpavimo sistema, iš mezodermos – raumenys ir kraujo ląstelės, iš ektodermos – oda, jos dariniai ir centrinė nervų sistema.

Šeldonas teigė, kad endomorfai pasižymi dominuojančia virškinimo sistema, jie dažnai esti „minkštesni“, apvalesnių formų, šiek tiek stambesni. Jiems būdingas priskiriamas viscerotoninio tipo charakteris (kai dominuoja virškinimo sistema), jie labiau atsipalaidavę, linkę bendrauti su kitais, mėgsta ir vertina komfortą, jų reakcijos būna lėtesnės, santykiuose linkę būti prieraišūs. Mezomorfai yra labiau „kampuoti“, tvirto, raumeningo sudėjimo asmenys, jų kūnuose dominuoja skeletas ir raumenys. Jiems būdingas aktyvumas, dinamiškumas, agresyvumas, atkaklumas. Jie mėgsta riziką bei varžytis su kitais, yra linkę dominuoti, o komfortas jiems nėra prioritetas. Šie žmonės vaikšto garsiai, demonstratyviai, jų balsas ir juokas garsus, kartais gali būti įžeidžiantis. Ektomorfai, pasak teorijos autoriaus, dažniausiai būna liekni, aukšti, siaurais pečiais, klubais, krūtine ir aukšta kakta. Jų kūnuose dominuoja nervų sistema. Šiems žmonėms būdingi cerebrotoninės (cerebrum lot. smegenys) asmenybės bruožai: jautrumas, uždarumas, drovumas, nerimastingumas, dažnai būna introvertai, mėgsta mąstymo procesą, juos stipriai veikia įvairūs aplinkos dirgikliai.

Galbūt jūs, skaitydami tam tikrais kūno tipais pasižyminčių asmenų savybes, randate nedaug sutapimų su konkrečiu somatotipu. Autorius teigia, jog realybėje žmonių, su itin ryškiai išreikštu kuriuo vienu tipu, nėra daug. Žmonės dažnai pasižymi ir mišriomis somatotipų savybėmis, todėl savo priklausymą kuriam nors tipui jis vertino 7 balų skalėje, kur 1 – rodė žemą to tipo raišką, o 7 – maksimalią raišką.

Šeldonas taip pat didelę savo darbo dalį skyrė tyrimui – kūno bruožų bei asmenybės bruožų ryšiui nustatyti su nusikalstamumu. Jam pavyko nustatyti, kad nusikaltėliai dažniausiai yra asmenys, kurie pasižymi ryškiais mezomorfo bruožais ir žymiai mažiau išreikštais ektomorfo bruožais. Savo atradimą jis aiškino tuo, kad mezomorfų temperamentas pasižymi aktyvumu, agresyvumu bei jautrumo stoka, todėl tokie žmonės ir yra labiau linkę pažeisti įvarias normas. Tačiau šios Šeldono įžvalgos vėliau nebuvo patvirtintos, kai buvo atliktas tyrimas su nusikaltėliais britais. Nes paaiškėjo, kad dauguma jų buvo smulkesni už vidutinį žmogų ir brandą pasiekę žymiai vėliau.

Šeldono darbai populiarumo viršūnę išgyveno 6-ąjame dešimtmetyje, tačiau kodėl kiti tyrėjai nepalankiai vertino jo darbus. Veikiausiai dėl to, jog spręsti apie žmogasus kūną kaip apie didžiausią įtaką asmenybei turintį reiškinį, yra gana siauras požiūris. Kai kurie tyrėjai teigia, kad Šeldono teorija apskritai nėra teorija, o tik bendra prielaida apie kūno ir elgesio ryšį. Kiti peikia jį už tai, jog šis tyčia ignoravo faktą, kad žmogaus kūnas keičiasi su amžiumi. Šeldonas naudojo koreliacijos metodą, kai matuojamas ryšys tarp 2 kintamųjų, šiuo atveju – kūno bruožų ir asmenybės bruožų. Tačiau reikia nepamiršti, kad ryšys nerodo priežastingumo. Daugelio nuomone, Šeldonas suklydo pasirinkdamas tik vieną tyrimo metodą, t.y. tik ryšio ieškojimą. Jau po autoriaus mirties, 1995 m. paaiškėjo, kad nuogų žmonių nuotraukos, kurias jis naudojos savo analizei, buvo gautos be studentų sutikimo, o kai kas į tai žvelgė kaip į skandalingą ar net ikšrypėlišką faktą. Galiausiai kai kuriems atrodė, kad šiai teorijai pernelyg didelę įtaką galėjo padaryti jo stereotipinės ir net kartais diskriminacinis požiūris.

Nors ir kritikuojamas, Šeldonas padarė reikšmingą darbą psichologijos moksle. Psichologijoje ėjimas į kraštutinumus, kaip, šiuo atveju, kai teigiama, kad žmogaus asmenybę lemia vien jo kūno sudėjimas, dažnai sukeldavo kritikos bangas, kurios atnešdavo įdomių tyrimų rezultatų. Mokslininkai bandydavo paneigti kitų autorių idėjas, todėl tai skatino mokslo tobulėjimą. Ir nors kasdieniame gyvenime mes dažnai darome išvadą apie kitus, vien pažvelgę į jų išvaizdą – nereikia pamiršti, kad žmogus – biopsichosocialinė būtybė, kurio elgesiui, raidai ir asmenybei įtakos turi įgimti ir įgyti dalykai, kurie ateina per jį supančią aplinką, išmokimą.