Albert Ellis – šiknius, išmokęs pasaulį nustoti nerimauti

Albert Ellis – šiknius, išmokęs pasaulį nustoti nerimauti

Jums tikriausiai iš karto galėjo kilti klausimas: kaip galima psichologijos ir psichoterapijos pasaulyje nusipelniusį žmogų vadinti šikniumi? Į tai pabandysiu atsakyti šiame tekste, kuriame papasakosiu apie Albertą Elį – žmogų, kuris pakeitė požiūrį ir būdus kovoti su nerimu. Tačiau tas „šiknius“ čia visiškai ne iš blogosios pusės, netgi atvirkščiai. Tiesiog palyginus Albertą Elį su kitais žymiais psichologais, norisi pridėtį žodį šiknius. Bet dabar – apie viską nuo pradžių.

Albertas Elis yra vienas žymiausių ir įtakingiausių XX a. psichologų/psichoterapeutų, kuris 6-ajame XX a. dešimtmetyje sukūrė ir išplėtojo tuo metu neįprastą psichoterapiją, kurią pavadino racionalaus emocionalaus elgesio terapija (angl. Rational Emotive Behaviour Therapy, arba tiesiog REBT). Pradėdamas savo karjerą kaip klinikinis psichologas jis praktikavo psichoanalitinį terapinį gydymą, kaip ir didžioji dalis gydytojų ir psichologų to meto pasaulyje. Praktikuojančiu psichoanalitiku Elis dirbo 6 metus ir per juos suprato, kad psichoanalizė yra neveiksminga, kad joje analitikas yra labai pasyvus. Dar praktikuodamas psichoanalizę, Elis parašė kelis ją kritikuojančius straipsnius, tačiau psichoanalitikų bendruomenė buvo abejinga jo išsakytoms mintims. Metęs psichoanalizę jis grįžo prie savo senos aistros, kurią pradėjo dar paauglystėje, t.y. filosofijos. Kaip sakė pats Elis, jis yra perskaitęs beveik visus filosofus, o būdamas 16-os vedė dienoraštį, kuriame rašydavo, su kurių filosofų idėjomis sutinka, o su kurių nesutinka (visai nebloga veikla kaip pieniui, ar ne ?). Grįžo jis ne prie bet ko, o prie stoikų filosofijos, prie Epikteto idėjų, kad tai, kaip mes jaučiames lemia ne patys įvykiai, kurie mums nutinka, o tai, kaip mes juos suvokiame.

Elis sukūrė A – B – C modelį, kuris paaiškina mūsų reakcijas į įvykius. A (įvykis); B (įsitikinimas apie įvykį); C (pasekmės, emocijos, nesveikas vertinimas). Taigi, šiame modelyje C lemia B apie A.  Pasak Elio, mūsų baimės, nerimas, patiriamos frustracijos, kyla iš mūsų nerealistiškų įsitikinimų apie pasaulį. Mes per nuolat sakome, kad privalome padaryti kažką taip ir taip, nes jei padarysim ne taip, būsime nevykėliai, nevertingi arba blogi žmonės, bet taip nėra. Jis šiam reiškiniui sukūrė netgi labai provokuojantį terminą – mustturbation. Tai dviejų žodžių – must (angl. privalėti) ir musturbation (aiškinti turbūt nereikia, ką tai reiškia) junginys. Pavyzdžiui, žmogus, kuris ruošiasi kalbėti viešai prieš auditoriją. Dažnas galvoja, kad privalo pakalbėti nepriekaištingai, kad bus tragedija, jei užstrigsiu. Matome, kad vyksta situacijos katastrofizavimas. Tačiau juk galima šią situaciją matyti ir kitaip: aha, aš kalbėsiu prieš auditoriją, būtų puiku, jei pavyktų viską atlikti sklandžiai, tačiau jei nepavyks, nieko tokio, gyvenimas nežlugs; namuose pasipraktikuosiu kalbėti ir matysiu, kuriose vietose galiu užstrigti.

Skirtingai nei psichoanalizėje, Elio psichoterapijoje viskas orientuota į konkrečią žmogaus problemą: nerimą, mažą savivertę, baimę, depresiją.  Viskas vyksta pakankamai direktyviai, konsultantas būna labai aktyvus, o pati terapija struktūruota ir trumpa – nuo kelių iki keliolikos seansų. Terapijoje bandoma surasti iracionalias, destruktyvias mintis/įsitikinimus apie pasaulį, apie save, apie kitus ir juos kvestionuojant bandyti pakeisti (sokratiškas klausinėjimas). Pats Elis nuo paauglystės buvo drovus ir kompleksuotas jaunuolis. Jam buvo drovu užkalbinti merginas, kalbėti viešai. Būdamas 19-os jis nusprendė, kad per tam tikrą laiką sėdėdamas ant suoliuko parke jis užaklbins ir pasikalbės su 100-u moterų. Šiuo savo paties sugalvotu metodu jis bandė suabejoti iracionaliu įsitikinimu, kad „mano kaip žmogaus vertė priklauso nuo to, ar ta moteris/mergina mane priims“. Ir jam tai pavyko.

Taigi, kodėl Albert Ellis buvo šiek tiek šiknius? Terapijoje tuo metu jau buvo pradėjusios įsigalėti nedirektyvios Carlo Rogerso konsultavimo technikos, tačiau Elis išliko pakankamai direktyvus, buvo labai aktyvus, ne viename interviu keikdavosi, jo mėgstamos frazės buvo damn, got damn, give a shit. Ir iš tikrųjų, jo sukurta terapijos forma paprastai kalbant, padeda to give less shit about things that are not important. Elio terapija turi keletą bazinių prielaidų, štai viena iš jų – „žmonės gimsta su potencialu mąstyti racionaliai (konstruktyviai) arba iracionaliai (save naikinaičiai), o parengtį mąstyti iracionaliai apsunkina aplinka, šeima, kultūra.

Albertas Elis buvo tikrai ryški asmenybė psichologijos pasaulyje, kuri paliko didžiulį palikimą, o tas palikimas yra praktikuojamas ir sėkmingai pritaikomas iki šiol. Klinikinės psichologijos asociacijos nariai buvo paklausti apie įtakingiausias asmenybės psichoterapijoje. Apklausos rezultatai buvo tokie: Carl Rogers, Albert Ellis, Sigmund Freud. Šie rezultatai neabejotinai rodo Elio kaip psichoterapijos specialisto įtaką ir svarbą. Nesakau, kad jo psichoterapijos rūšis yra pati efektyviausia, tačiau Elis išryškino keletą tikrai svarbių aspektų apie mūsų mąstymą ir įsitikinimus, taip pat sėkmingai šiems laikams pritaikė stoikų idėjas, todėl nesvarbu, ar esate praktikuojantis psichologas/psichoterapeutas, o gal tiesiog žmogus, kuris ieško atsakymų įvairius klausimus apie save, Alberto Elio darbai neabejotinai yra verti dėmesio. Jo terapija dabar pritaikoma gydant ne tik nerimo sutrikimus ar žemą savivertę, bet tai pat ir gydant depresiją, porų terapijoje ir kitur. Vienas jo veikalas yra išverstas ir į lietuvių kalbą, kuris vadinasi „Kaip nepasiduoti nerimui ir jį kontroliuoti“. Galbūt kažkam jis padės įveikti scenos baimę, atmetimo baimę, socialinį nerimą ar kitas problemas, juolab, kad knyga parašyta labai aiškiai ir suprantamai, su realiais pavyzdžiais. Jei gerai suprantate angliškai, YouTube svetainėje galite rasti ne vieną interviu su Albertu Eliu.

Šaltiniai:

  • Interviu su Albertu Eliu iš Psychology Today
  • Rebtnetwork
  • Corsini, R. J., Wedding, D., & Dumont, F. (2008). Current psychotherapies. Belmont, CA: Thomson Brooks/Cole